BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

KAM TEKO PAPARČIO ŽIEDAS. Pradžia (1-5 psl.)

2008-12-03 parašė Alexandra Kerys

1992 m. pavasaris

* * * * *

Pirkdama bilietus į traukinį klausiausi už nugaros šnekančių žmonių. Pagyvenęs moteriškas balsas šnekino jaunesnį vyrišką:
– Kada man atvesi marčią?
– Man dabar ne tas galvoje. O be to, neturiu ką atvesti.
– O Kristina?
– Hmm… Mes jau išsiskyrėm. Jau nuo kovo mes nebebendraujame.
– Ir vėl?
– Ar aš tau iš karto nesakiau, kad ji ne mano skonio?
– O kokia gi tavo skonio?
– Va ji, matai?…
Man tapo įdomu, kaip gi atrodo ta mergina, bet aš apsižvalgiusi lyg tyčia nemačiau nei vienos merginos. Eilėje stovėjo kelios pagyvenusios moterys, viena storulė paauglė, o daugiau buvo vien vyrai. Aš pamaniau, kad reik pasižiūrėti, kaip gi atrodo tas potencialus jaunikis, bet kai aš atsisukau, moteriškė, stovėjusi už nugaros pasisuko į vaikiną ir jos pakaušis užstojo man beveik visą vaizdą.

,,O Dieve, nejau jis šneka apie mane?“ – pagalvojau aš ir staiga nuraudau.
Tačiau tuo metu kaip tik atėjo mano eilė prie kasos ir aš nusipirkusi bilietus dar kartą atsisukau į juos, bet vėl tepamačiau jų nugaras.
Iki traukinio buvo likęs tik ketvirtis valandos, tad aš dar nusipirkau žurnalą spaudos kioske ir jau nuėjau į peroną.
“Už lango toks pavasaris. O aš kasdien vis labiau jaučiu, kad ne gyvenu, o tik egzistuoju. Gyvenimas lėtai ir monotoniškai slenka pro šalį. Kaip vaizdelis pro traukinio, kuriuo aš važiuoju, langą. Ir negaliu aš jam pasakyti – stok, palauk, pasiimk mane kartu. Galiu tik gainiotis iš paskos…”
Aš pakėliau akis nuo žurnalo, kuriame taip ir neperskaičiau nė vienos eilutės, mąstydama apie visus liūdnus dalykus. Ir vėl iškilo Linos vaizdelis: “Gerai jai – buvo turiningas gyvenimas, draugai, turistiniai žygiai, kelionės, dainos, vakarai. Ir vienas, pats brangiausias, kuris prieš pusmetį pasiūlė jai savo ranką ir širdį. O aš? Ji mane, savo pusseserę pakvietė į savo vestuves, o aš net kalbėti žmoniškai nemoku – vis ką nors per daug teisingo lepteriu; nei apsirengti neturiu kuo – ta pati prieš septynerius metus siūta suknelė!
Bet gal ir gerai, kad aš vis viena ir viena? Vienumos aš bijau mažiau negu minios…”

– Atsiprašau, gal galima paskaityti jūsų žurnalą? – paklausė priešais sėdinti moteris, tuo nutraukdama mano “gyvenimo prasmės” apmąstymus ir padėdama man “nusileisti ant žemės”. Ji atrodė panaši į aną stoty matytą moteriškę, bet garantuoti aš negalėjau.
– Prašom, prašom, – tariau aš ir ištiesiau ranką su žurnalu pakeleivei. Pati atsilošiau ir bandžiau vėl žiūrėti pro langą, bet moteriškė traukė smalsų mano žvilgsnį.
– Tu kažkaip nuobodžiauji prie jo?
– Kad visas mano gyvenimas nuobodus: namai – darbas, darbas – namai. – “Kiek jai galėtų būti metų?.. Ji turbūt jau pensininkė. Gal ir seniai, – susimąsčiau aš bandydama atspėti. Pakeleivės išvaizda atrodė itin tvarkinga. Jos trumpi žili plaukai buvo lengvai pagarbanoti, drabužiai neprabangūs, bet skoningai suderinti. – O aš gi žurnalą beveik skaičiau! Suprantu, kai užverti ir padedi į šalį, o čia vidury straipsnio! Ai, koks skirtumas?.. Apie Sibirą skaito… Kaip jiems nenusibosta?”
– Ak, negaliu skaityti, ašaros kaupiasi, raidžių nebematau, – lyg mano žvilgsnį pajutusi, tarė moteriškė. – Dabar taip daug įdomių straipsnių, bet kai prisimenu, kad tėvų kauleliai po Sibirą išbarstyti, verkt norisi ir viskas. Nežinau net kur, nieko apie juos nežinau… – Mano bendrakeleivė net nosinę išsitraukė. Nežinodama, ką jai pasakyti, tylėjau ir klausiau traukinio ratų bildesio, ir išsprūdo:
– Už ką juos, ar aišku?
– Argi tais laikais reikėjo priežasties? Tėvas buvo gydytojas. Aš linksma, jauna, graži buvau, su vaikinais vis lakstydavau. Tą savaitgalį mes į žygį, į etnografinę ekspediciją važiavom. Dviračiais. Iš namų anksčiau išėjau, bet pamiršau savo naują žibintuvėlį ir nutariau sugrįžti. Kiemais išlindau, maniau greičiau bus, o žiūriu – mūsų kieme nematytos juodos mašinos, į jas tėvus, brolį grūda. Jau buvau bepuolanti prie jų, bet kaimynas sulaikė. Jam teko ir burną man užčiaupti, kad nesurikčiau.
– Tai į žygį turbūt nebevažiavot?
– Anaiptol! Į žygį iškart išvažiavom, bet namo aš po to jau nebesugrįžau. Žmonės sakė, kad būdavo – vaikšto neaiškūs vyriškiai ir apie mane klausinėja.
– O tai kur tada gyvenot?
– Aš buvau tik ką įstojusi į Universitetą. Lietuvių kalbą ir literatūrą studijuoti ruošiausi. Tėvai buvo radę senutę galinčią nuomoti man kambarį, o apie ją daugiau niekas nežinojo. Kaimynė turėjo raktus nuo tėvų buto, tai kai juos išvežė, dalį mano daiktų išgelbėjo, iki kol butą užantspaudavo. Bobulytė mane mylėjo, net mirdama, amžiną atilsį jai, paliko savo namelį man.
– Bet jums pavyko visą laiką likti čia?

– Taip, aš išvengiau tremties, bet kokia kaina? Ar gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus atsidūręs persekiojamo žvėries vietoje? Kai kiekvienas durų skambutis beveik priverčia tavo širdį sustoti, kai bijai išeiti iš namų, nes už kiekvieno kampo tikiesi sutikti jei ne savo mirtį, tai bent jau tuos kurie tave areštuos ir ištrems. Kai negali valgyti, nes maistas ima atrodyti užnuodytas, negali pramogauti, kad neatkreiptum dėmesio tų, kurie gal seka tavo pėdsakais. Negali miegoti, nes bijai praleisti pavojaus ženklus. Miegas tampa trapus kaip plonas ledukas po pirmos rudens šalnos. Tiek metų jausti, kad eini per lyną, kurio vienas galas jau padegtas ir tuoj tuoj jis nutruks ir tu nugarmėsi į prarają… Tai ką tu pasirinktum ramų ir monotonišką gyvenimą namai – darbas, darbas – namai, ar gyvenimą, kuris sekina tave, siurbia tavo paskutines jėgas be jokio gailesčio, kaip koks kraugerys…– moteriškė nutilo.

– Mano tėvai išsiskyrė. Dvidešimt metų pragyveno kartu ir staiga – siurprizas… – pajutusi norą pasipasakoti savo nuoskaudas kam nors nepažįstamam ėmiau šnekėti aš. – Tėvas sendamas pasidarė labai pavydus (gal ir ne be pagrindo). Motina nepakentė šito naujo jo bruožo ir labai seno įpročio – nuslėpti nuo šeimos didelę dalį savo algos, ir štai – mes gyvename atskirai. Tėvas iki skyrybų labai išnaudodavo motiną. Manęs neprisileisdavo – jei sužinodavo, kad aš ką nors padariau, netikdavo. Geriausiai apibūdina tą tėvo požiūrį į mano atliktą darbą vienąkart jo paties pasakyta frazė: “Kam klausi, kaip daryti? Kaip padarysi, taip bus blogai.” O aš tiesiog paklausiau, kaip jis norėtų, kad būtų padaryta, kaip bus jam geriau. Ir tie parėkavimo priepuoliai. Aš kiekvieną rytą, nuo to momento kai atsibusdavau iki to laiko, kol užmigdavau, jeigu tik išgirsdavau, kad jis ateina, arba man reikėdavo praeiti pro jį, kiekvieną akimirką ruošdavausi jam sakyti kokį nors pasiteisinimą, kad tik jis nepradėtų ant manęs šaukti, bet vis tiek jusdavau, jog galvoje sukasi vienintelė mintis “Tuoj rėks… Tuoj rėks… Tuoj rėks…” Be to man kartais atrodydavo, kad jis manęs savu vaiku nelaiko. Kaip iš tikrųjų yra aš nesidomėjau, nes tai esmės nekeičia, – nesustodama kalbėjau aš. – Po skyrybų jis lyg pasikeitė, tapo geras, malonus, kultūringesnis. Tėvas vedė antrą kartą ir apsigyveno trijų kambarių bute. Jo žmona dirbo iki vėlaus vakaro, todėl jis buvo pasikvietęs mane gyventi jo bute. Iš pradžių tai tik darbo daug duodavo, o vėliau susidarė toks įspūdis, kad jis taikosi mane užpulti. Pirmomis tokių priepuolių dienomis aš pamaniau, jog tai jo tėviški jausmai, tėviška meilė ima veržtis per kraštus, bet kai man atėjo mintis apie išnaudojamą tarnaitę, dar tą patį vakarą susikroviau daiktus, permiegojau naktį taip ir nenusivilkusi, o ryte jau buvau pas motiną. – Aš nutilau, po to pagalvojusi vėl pratęsiau: – Nors su ja irgi ne pyragai. Motinai nepatinka, kai aš nieko nepasakoju apie save. O ji taip nori mane patardyti! Juk labai senai nematė manęs su vaikinu. Bet ir negalėjo matyti. Moteriškę šokiruoja, kai aš jai paklausus, kur buvau, atsakau, kad kvėpavau grynu oru, buvau kine, arba iš viso tyliu. Ji galvoja, kad aš viską slepiu, o aš neturiu, ką slėpti. Aš beveik visuomet viena. Su žmonėmis bendrauti neatsisakau, bet ir neprisikabinu. O ji kartais supyksta, bet aš nežinau dėl ko. Gal aš pasakau kokį ją įžeidžiantį žodį, gal padarau ką nors ne taip. Bet ji paprasčiausiai staiga nustoja su manimi šnekėti. Nebepriima jokių siūlomų paslaugų ar daiktų paduodamų jai. Tampa iki skausmo mandagi, man neleidžia jai niekuo padėti ir žodžių leksikonas apsiriboja: “Ačiū, ne.” Ir dar kartais, kai reikia prasilenkti: “Atsiprašau.” Ir niekuomet nėra pasakiusi man, kodėl ji ten tris ar penkias dienas kankino mane ir save. – Aš nutilau, o moteriškė atsiduso ir pasakė:
– Taip, skaudu taip gyventi. Aš norėčiau tau padėti, bet nežinau kuo. Nebent pasikviesti į svečius, pailsėti kitoje atmosferoje. Pažiūrėtum, kaip mano namelis atrodo. Tu kokiame bute gyveni?
– Dabar – kartu su motina. Jis vadinamas dviejų kambarių: vienas septyniolikos kvadratų, o kitas beveik keturių. Pastarajame telpa mano lova, nedidelė spinta ir stalas. Ant sienų aš prisikabinau spintelių, kitus daiktus laikau dėžėse po lova. Daugiau man niekas nepriklauso. Tiksliau, aš nesikėsinu. Iš motinos pinigų neimu, nors ji ir sako: “Be manęs tu nieko nesugebėsi!” O taip norėtųsi rasti kokį kampelį ir gyventi savarankiškai!..
– Aš galėčiau padėti. Pajutau tau simpatiją. Kuo tu vardu?
– Emilė, – nedvejodama pasakiau aš.
– Puiku. Aš – Adelė. Arba Ada, kaip kam patinka. Kambarį išnuomoti tau galiu, jei padėsi nuravėti daržą, pasodinti gėles, nupirkti produktų, ar šiaip pasisukioti virtuvėje.
Daug negalvodama aš pažadėjau, kai atvažiuosim į Vilnių, išlipusi iš traukinio palydėti ją, užeiti ir vietoje aptarti reikalų.
Kambarys, kurį man siūlė ponia Adelė, buvo palėpėje, bet šeimininkė garantavo, kad būtent jis pats jaukiausias, kad jis gerai izoliuotas, pašiltintas, ir jame nebūna nei per karšta, nei per šalta. Kamputyje stovėjo senoviška plati ir minkšta lova su mediniais galais, priešais rašomasis stalas, bufetėlis ir dvi senos, bet labai patogios spintelės. čia buvo didelis langas, šalia durys ir mažas balkonėlis. Apačioje augančios senos obels šakos siekė net lango viršų. Jos buvo truputį aplygintos ir balkone stovėti netrukdė, bet buvo pakankamai storos, kad išlaikytų žmogų.
– Ponia Adele, o jums nekilo mintis, kad ten galima įlipti? – paklausiau aš nulipusi žemyn.
– Kas nepabijos šunų, tai to jau niekuo nepagąsdinsi. Aš gi juos nakčiai paleidžiu! – su pasididžiavimu paaiškino šeimininkė ranka mosteldama lango link, už kurio kieme matėsi dvi nemažos šunų būdos. Ponia Ada pasisuko užkaisti kavinuko ir pasakė: – Tau reikės ten pasitvarkyti, nes aš turbūt prieš metus paskutinį kartą užlipusi buvau, o jau nuo vasario niekas negyvena.
Prieš porą metų namelyje buvo padarytas remontas, pastatyti nauji lakuoti, tiesa, vis tiek labai statūs laiptai, apšiltintos sienos, todėl šildant apatinius kambarius sušildavo ir palėpė, ir ten nebuvo nei drėgmės nei pelėsių, tik mano senelių sodybą kaime primenantis malonus medžio kvapas. Namelyje dar buvo trys kambariai: svetainė, šeimininkės miegamasis ir “biuras”, kaip sakydavo ponia Ada – ten buvo biblioteka, stovėjo pianinas, didžiulis rašomasis stalas su sekreteru, telefonas. Dar buvo pakankamai didelė virtuvė, vonia ir tualetas. Po namu nemažas rūsys.
Mes sutarėm, kad aš per keletą kartų persikraustysiu.
– Čiužinį, antklodę ir pagalvę aš tau duosiu, o baltą patalynę atsivežk savo, – palydėdama mane pro vartelius tarė Adelė.

Rodyk draugams

6-13 psl.

2008-04-07 parašė Alexandra Kerys

  


           


            Kiemais išėjau stotelės link, greitai sulaukusi savo autobuso parvažiavau namo. 
            Motinos namie nebuvo. Tik skurdus raštelis:


 



                                   Grįšiu vėlai

 



 


            Be kreipinio, be parašo… 
            Paėmiau kuprinę ir ėmiau rinktis daiktus. Nesiruošiau imti daug daiktų, nenorėjau, kad mama matytų mane išsinešdinus. Apverčiau tą patį lapą ir parašiau:


                        Mam, šiąnakt namie nenakvosiu

                                                                                                    E.                              

           Jau buvau benešanti raštelį į virtuvę, bet persigalvojau. Padėjau ant lovos ir uždariau savo kambario duris. Telefonu išsikviečiau taksi ir po dvidešimties minučių jau klojausi lovą palėpėje. 
            Miegojau gerai. Pro atvirą langelį veržėsi tyras pavasario oras. Tik gal porą sykių paryčiais sulojo šunys. 
            Apsivilkusi ant naktinių marškinių flanelinį chalatėlį nulipau žemyn. Sekmadienis. 
            Ramiai papusryčiavau su Adele, dviese sutvarkėm virtuvę, aš apžiūrėjau, kur kas sudėta. 
            – O dabar eime pasivaikščioti mūsų gatvele, parodysiu parduotuves, kol jos dar dirba, kaimynus, jų gražius namus. 
            Tai, ką aš pamačiau, mane sužavėjo. Toks mažiukas namelis, kaip Ados, buvo tik vienas, o dauguma didžiuliai, įdomiai pastatyti, apsodinti aukštomis gyvatvorėmis. 
            Parduotuvės irgi man pasirodė labai neblogos. žmonių sekmadienį buvo mažai, o produktų daugiau ir įvairesnių nei aš buvau įpratusi regėti. 
            Atgal grįžom pro kita gatve negu išėjom. 
            Čia taipogi namai neatsiliko nuo neseniai matytų. Vieno iš tų prabangių namų kieme sklido keisti garsai. Kai mes priėjom arčiau, aš pamačiau įdomų reginį: du pusnuogiai vaikinai lakstė po veją ir laistėsi vandeniu. Aš buvau apsivilkusi lietpalčiu, bet ir tai man buvo šaltoka, o jie sėmė vandenį iš statinės (vienas rieškutėmis, kitas kibiru) ir pylė vienas ant kito. Jiems buvo labai linksma. Visiškai šlapi, gražaus kūno sudėjimo, gražiai raumeningi jie atrodė įspūdingai. 
            Vienas stovėjo į mus beveik nugara, kitas veidu. Pastarasis pastebėjęs, kad mes net sustojom pažiūrėti, ėmė lankstytis į visas puses kaip klounas. Aš nusisukau, gal kiek per staigiai, ir žengiau prie toliau nuėjusios Adelės. 
            – Kaimyno sūnus, – reziumavo ji. 
            – Abu? – perklausiau netiksliai išgirdusi galūnę. 
            – Ne, tas, kuris iš pradžių stovėjo į mus nugara. 
            – Ak, neatkreipiau dėmesio… 
            – O jis, atrodo, atkreipė! – su humoru tarė moteriškę. 
            – Tai gal kitą kartą parodysite? – nelabai susidomėjau aš. 
            – Vargiai, jie savo gyvenimo neafišuoja. Tėvas griežtas, bet sūnus vis tiek išaugo padūkęs. Jam jau dvidešimt septinti, o vakar ryte po  kažkokios vakaruškos per tvorą ir gyvatvorę su mašina į kiemą įvažiavo, tai turėjai progos per skylę pažiūrėti. Ryt, o gal dar šiandien viskas bus sutvarkyta… 
            Man visuomet įdomu sužinoti, kaip gyvena, ką veikia, kuo užsiima kiti žmonės, bet jei jau “neafišuoja”, tai gal ir Adelė nieko nežino. Bet kažkas truktelėjo už liežuvio, ir aš pasakiau: 
            – Man atrodo, slėpkis – nesislėpk, o apkalbos vis tiek vaikščios. 
            – Čia tai tu teisi. Gal net kuo daugiau slėpsies, tuo daugiau visi domėsis. Tame name jie keturiese gyvena. – Aš supratau, kad ji nutarė papasakoti, ką žino. – Tėvas, sūnus, šeimininkė – ji tvarko, verda, šeimininkauja – ta prasme šeimininkė ir dar vienas vyriškis – lyg vairuotojas. Tėvas labai tikintis… – bet Adelė staiga nutraukė mūsų pokalbį visai kitokios intonacijos šūktelėjimu: 
            – Oi, Janyte, susipažink, čia mano naujas vaikas – Emilė, o čia mūsų kaimynė – jos namas matosi pro verandą. 
            Tuo metu žvilgterėjau į laikrodį ir tariau: 
            – Gal aš nunešiu namo pirkinius, kol jūs čia pabendrausit, gerai? 
            – Oi, žinoma, mes tikrai turim apie ką pašnekėti! – džiaugsmingai sutiko ponia Janina. 
            Jos liko šnekėtis, o aš neskubėdama nužingsniavau namų link. Sustojusi atsidaryti vartelių, kaip paprastai, apsižvalgiau. Mano dėmesį atkreipė vaikinas, einąs gatve. Jis man pasirodė panašus į šiandien matytą “artistą”. Aš įėjau į kiemą. Prie durų vėl, smalsumo pagauta, atsisukau į vartelius. Vaikinas stovėjo šalia vartų, bet jau truputį pasislėpęs už gyvatvorės. Truktelėjau pečiais ir įėjau į kambarį. 
            Šis įvykis, rodės, neturėjo jokių pasekmių, išskyrus tai, kad kai aš ką nors dirbdavau kieme ar sode, porą kartų mačiau skrybėlėtą vyriškį, stovintį už tvoros, bet jis atrodė man nepažįstamas, nors per skrybėlę jo veido bruožų aš padoriai įžvelgt ir negalėjau. Jis visada nueidavo, vos tik man žvilgterėjus, todėl aš nelabai kreipiau dėmesį ir buvau jį beužmirštanti. 
            Namo parvažiavau antradienį po darbo. Atšilo oras ir man reikėjo pasikeisti drabužius plonesniais. Mano raštelis tebegulėjo savo senoje vietoje, niekas mano kambaryje buvo neliesta. 
            Aš jau baigiau krautis į kuprinę atrinktus šiam kartui daiktus, kai išgirdau rakinant duris. 
            Garsiai nusikvatodama įėjo motina, o iš paskos vyriškis, kuris tikriausiai tik ką baigė pasakoti anekdotą. Aš užrišau kuprinės mazgą ir išėjau į koridorių tuo momentu, kai jis aukštai užkėlęs motinos sijoną glamonėjo jos kojas. 
            – Tau sakiau, kad šiandien ji bus namie. Susipažink, – nepasisveikinusi pasakė motina ir, pasisukdama į mane, pristatė mus viens kitam: – Mano duktė Emilija, mano draugas Stasys. 
            – Sužadėtinis, – pataisė svečias žengdamas link manęs. Jis neturėjo ryškių trūkumų, bet man atrodė atstumiantis. 
           – Čia tokia pavardė? – nusprūdo man nuo liežuvio. 
            – Ne, – pyktelėjusi atsakė motina. – Jis man pasipiršo, bet aš jam dar neatsakiau. 
            – Gali iš karto atsakyti, – pasakiau aš turėdama galvoje ne tiek atsakymą, kiek atsisakymą ir pamėginau praeiti. 
            – Kur tu dabar prieš naktį? – nuleisdama mano žodžius negirdomis paklausė motina. Dar man nespėjus nieko atsakyti svetys nepraleisdamas manęs nemaloniai apkabino mane per liemenį ir tarė: 
            – Dukra mano, tu dar net nepažįsti manęs, o jau mėgini sukelti riaušes. – Jo balsas buvo perdėtai saldus. 
            – Ko jam iš tavęs reikia? Buto? Pinigų? O gal tavo kūno? – bandydama atstumti vyriškį pasakiau aš. 
            – Eik, ir pagalvok, ką tu kalbi! – ji parodė į mano kambarį ir Stasys mėgino atsargiai ten mane įstumti. Aš jaučiausi be galo drąsiai ir įžūliai. Man norėjosi parodyti, kad aš jau seniai suaugusi. žinojau, kad perdėtai akiplėšiškas elgesys rodo visai ne tą, bet ant liežuvio sukosi net rusiški keiksmažodžiai. 
            – Tai jau ne! – numesdama kuprinę aš išsilaisvinau iš jo rankų ir dar pastumdama ją pasakiau: – Jūs ir dviese manęs čia nesulaikysite! – Aš nubėgau prie durų, atidariau jas ir, pačiupusi nuo grindų kuprinę, tarpdury atsisukau: – Aš eisiu ten, o ne į tarnaitės kambarį, ir negrįšiu nei šiąnakt, nei kitąnakt! Galit užsiimti kuo tik norit! Nepatrukdysiu! – Jau buvau nulipusi pusę aukšto žemyn, kai motina lyg norėdama vytis išbėgo pro duris. 
            – Eik, eik! – persisvėrusi per turėklus man pavymui garsiai sušuko ji. – Kuo norim! Tai ne tavo reikalas, ko mes norim! Aš bent nelaikau gerų daiktų be panaudojimo, o ne tai, kaip tu, senmerge! Ir tavo draugės visos tokios pat! 
            – Neliesk mano draugių, – jau beveik lauke pasakiau aš. Šį kartą jau nebebuvo kaip išsikviesti taksi, o kuprinė buvo gana sunki ir ją teko kantriai tempti iki autobuso stotelės.



 


 

Rodyk draugams

13-18 psl.

2008-04-07 parašė Alexandra Kerys

            Ramiai slinko pavasario dienos. Gamta pasidabino nuostabiai žaliu rūbu. Saulė užkopė į aukščiausią tašką… 
            Joninės. Jų atšvęsti su jau seniai matytomis mokyklos draugėmis nuėjom į miesto parką. Merginos vis puolė į šurmulį, o mane, kaip visuomet, nenugalimai traukė ramybė, todėl aš pati viena likau prie laužo. 
            – Sveika, ko liūdi? – vos tik muzikantams užgrojus linksmą polką pasisveikino priėjęs vaikinas. Aš pažinau jį – tai buvo tas “artistas”, kurį mes pavasarį matėm su Adele. 
            – Nejaugi taip matosi, kad liūdžiu? 
            – Žinok, matosi. Ar nesušalai besėdėdama? Gal eime pašokti? 
            Nenorėdama atsikalbinėti, kas be to keistai atrodytų aplinkiniams, aš sutikau, bet su sąlyga: 
            – Vieną šokį, kad nepasimesčiau, nes čia mūsų susitikimo vieta. 
            – Viktoras, – man atsistojus, prisistatė jis. 
            Pasistengiau nusiteikti linksmai, nors nusiteikinėti nelabai ir reikėjo: man visuomet pakyla nuotaika, kai sutinku pažįstamą žmogų. Arba randu naują pažįstamą. 
            Šokdamas vaikinas juokavo, todėl, kad girdėtųsi žodžiai, mes vis labiau tolom nuo triukšmo, kol aš atsitokėjau, jog mes jau miške. Kai tik nutilo muzika, aš tariau: 
            – Na gerai, aš einu. 
            – Aš tave namo parvešiu. 
            – Ne, mes su draugėm kartu atėjom ir išeisim kartu, – aš jau buvau beeinanti, kai jis mane sulaikė: 
            – Aš nesiūlau. Tiesiog vešiu tave namo ir viskas. 
            – Kuo aš užsitarnavau tokią garbę?.. – klausiau vis dar bandydama ištrūkti, vis dar kupina drąsos. 
            – Mane prašė tave parvežti, bet aš nenorėjau iš karto tavęs gąsdinti. 
            – Gąsdinti? Kas nors atsitiko su Ada? – Čia aš padariau taktinę klaidą… – Geriau būtum iš karto pasakęs! – Ir aš nuėjau su juo, tik dar įspėjusi vieną netoli buvusią draugę. 
            Jis nusivedė mane prie savo automobilio. Tai buvo “aštuntukas” su šiek tiek aplankstytu priekiu. Mane įleido pro kairiąsias duris, paaiškindamas, kad kitos neatsidaro. Vos tik atsisėdusi pajutau kažkokį nerimą ar nelaisvės jausmą. 
            – Kas jai atsitiko? – paklausiau. 
            – Nežinau. 
            – O ką tu iš viso žinai? – jau pasipiktinusi labiau surikau nei paklausiau. 
            Jis atsakė labai ramiai: 
            – Dabar nuo tavo rėkimo niekas nepasikeis. 
            Tie žodžiai manyje pažadino visišką abejingumą, nes jie skambėjo labai įtikinamai. Aš nutilau ir taip prasėdėjau iki pat namų (nes tikrai automobilis privažiavo prie Ados namelio). Viktoras išlipo, kad praleistų mane. Jau išlipdama aš pastebėjau tą patį (arba panašų) skrybėlėtą siluetą. Jis priėjo prie manęs ir tarė: 
            – Eime pasivaikščioti. 
            – Aš skubu namo! – atšoviau. 
            – Neskubėk, mes tave truputį apgavom, – pasakė jis, užkirsdamas visus mano bandymus patekti į kiemą. 
            Atsisukau į automobilį, kuriuo atvažiavau, ir pamačiau, kad Viktoras jau sėdi už vairo ir užvedinėja variklį. 
            – Ką tai reiškia, Viktorai? – netekusi kantrybės užsipuoliau jį. 
            – Joninės, – pasakė jis nepakeldamas akių į mane ir nuvažiavo. 
            – Adele! – surikau. 
            – Jos nėra namie. Ją kai kas pasikvietė į svečius, – eidamas artyn atsakė vaikinas su skrybėle. 
            Aš apsisukau ir puoliau bėgti tolyn (gal bergždžiai mėgindama pasiekti motinos namus). Tačiau už penkių žingsnių vos neatsitrenkiau į kitą stambų vyriškį. Greit pasisukau į šoną ir norėjau rėkdama nors kiek nubėgti, bet tas žmogus viena ranka mane sučiupo ties liemeniu per rankas, o kitą prispaudė prie mano veido – atrodo, ir jie nenorėjo triukšmo. Dar vienas skarele nuo mano kaklo užrišo man akis. 
            Visai nepatogioje padėtyje pasipriešinti mane panėšėjo iki kito automobilio, kuriuo vežė ne ilgiau kaip minutę, įskaitant užvedimą ir pastovėjimą prie vartų (vadinas, visai netoli). 
            Jie dviese įvedė mane į namą ir pasodino ant labai minkšto kilimo, o tada paleido rankas ir aš nusirišau skarą. Aplink tvyrojo beveik visiška tamsa, tik viename kampe švytėjo cigaretės žiburėlis. 
            Aš maniau, kad kambaryje daugiau nieko nėra, bet šalia čirkštelėjo degtukas, kurį ilga ranka nešė prie mano veido. Aš staigiai pūstelėjau, ir degtukas užgeso. Tada išgirdau žmogų šlaminant prie kitos sienos. Jis uždegė žvakę ir pastatė ją ant šalia manęs stovinčios senoviškos komodos. 
            Tuo metu į kambarį įėjo mane atvedę vyrai. 
            – O–o–o! 
            – Šeimininkas! – nuskambėjo kelių balsių sutartinė. 
            Šeimininkas – tai buvo tas pats skrybėlėtas vaikinas – atsisėdo po žvake. Nuo skrybėlės ant veido krito šešėlis ir jo bruožų aš vėl negalėjau įžiūrėti. 
            Jie persimetė keliais žodžiais, ir vienas padavė kitam nedidelį butelį. Šis įpylė pusę stiklinės neaiškaus skystimo ir, padėjęs butelį, laisva ranka norėjo suimti mano dešinę, kurią aš staigiai ištraukiau. 
            Pasigirdo aplinkinių juokas. 


             Sekundę padvejojęs, tas pats jaunuolis vėl suėmė mano ranką, tik tvirčiau, todėl aš nebesugebėjau jos ištraukti, ir įstatė į ją paprastą storo stiklo stiklinę.


            – Išgerk, – trumpai tarė.


            – Kas čia? – paklausiau ir tuojau išgirdau labai paprastą atsakymą:


            – Spiritas, skiestas vandeniu.


            Aš ją pakėliau, pažiūrėjau prieš žvakės šviesą ir staiga mečiau pro atdaras duris. Stiklinė pataikė į koridoriuje kabėjusį paveikslą ir sudužo su dideliu trenksmu.


            Šeimininkas pažiūrėjo į duris ir mostelėjo:


            – Karoli, uždaryk…


            Įsakymas buvo įvykdytas nedelsiant. Tada “vadas” pasisuko į mane ir prašneko:


            – Oi, kokia rimta mergaitė iš pensionato! Nusišypsok… – rodės, jis maldauja.


            – Kam tau to reikia? – paklausiau.


            – Mes čia susirinkom pasilinksminti, o ne pasimelsti.


            – Tu nori pasityčioti išmanęs? Jūs susirinkot, bet ne aš. žinok, aš greičiau numirsiu, nei tau tai pavyks, nes man čia vis tiek neįdomu.


            – “Čia” – tai tarp mūsų ar šiam pasauly?


            – Ir ten, ir ten.


            – Oi, oi, oi!.. O kaip tu žudysies?


            – Aš nesižudysiu. Paprasčiausiai – numirsiu ir viskas.


            – Tai tu išgerk, pamatysi, taps įdomu ir nebereikės mirti!


            – Ne.


            Čia įsikišo Karolis:


            – Tai gal pagirdom, jei ji pati nenori?


            – Ak, kokią teisingą mintį tu pasakei! Aš ją palaikysiu, o tu pagirdyk, – lyg truputį vaizduodamas pasakė šeimininkas. Atrodė, kad jis tą pokalbį paruošė iš anksto. Vis dar nenusiimdamas skrybėlės, vaikinas užėjo man už nugaros ir suėmė už abiejų rankų.


            Antrasis pripylė kitą stiklinę. Aš pabandžiau atsitraukti, bet stipriai laikoma, nesugebėjau net pajudėti. Stiklinė neišvengiamai artėjo, vaikinas lenkėsi… kol staiga suklupo ir smarkiai apipylė mano megztinį. Jis tikrai suklupo netyčia, nes tuojau garsiai nusikeikė. Aplinkiniai tyliai (ir nelabai) juokėsi, o aš tuo metu užsimerkiau ir vėl nuleidau galvą.


            Staiga visi nutilo, o šeimininkas paleido mano rankas. Pasinaudodama proga, aš jomis užsidengiau veidą ir atsimerkiau. Pro pirštus pastebėjau šviesą ir išgirdau naują, senesnį už kitus balsą:


            – Patrauk jos rankas nuo veido!


            Kažkieno valingą įsakymą šeimininkas įvykdė tuojau pat.


            Mane akino žibintuvėlio šviesa, ir aš nemačiau tarpdury stovinčio žmogaus.


            – Eime, pasišnekėsim, – skambant šiems žodžiams šviesos spindulys, kuris gerai išsiskyrė prirūkytame kambaryje, pakilo kiek aukščiau mano galvos. Stodamasis šeimininkas paleido mano rankas, ir aš vėl užsidengiau veidą. Žingsniams priartėjus prie durų dar kartą pasigirdo nepažįstamojo balsas:


            – O jos te nepaliečia nieks pirštu! Ir nustokit rūkyti! – po šių žodžių užsidarė durys ir trakštelėjo spynoje pasukamas raktas.


            Visi nuščiuvo, tiesa, gal jie nuščiuvo tik svetimajam pasirodžius, bet aš tik dabar tai pastebėjau. Po gana ilgos pauzės, nedrąsus balsas paklausė:


            – Kas jis toks?


            – Negi nesupratai? Jo tėvas, – kažkas atsakė pašnibždom.


            – Jo gi nebuvo, iš kur jis atsirado? – vėl paklausė tas pats balselis.


            – Gal grįžo. Iš kur tu žinai, kad jo nebuvo? Jis galėjo būti kitame namo gale! – jau pasipiktinusiu, bet vis tiek šnabždančiu balsu nuskambėjo atsakymas, ir vėl įsivyravo tyla, kuri truko gal penkias minutes, o gal ir ketvirtį valandos, tačiau manęs tikrai niekas nepalietė.


            Paskui atsidarė durys, įėjo “vadas”.


            – Karoli, mes turim parvesti ją namo ir “užmiršti”, – su ironija paskelbė jis.


            Karolis atsistojo, padėjo atsistoti man. Tiksliau, ne padėjo atsistoti, o pastatė. Po to “vadas” užrišo man akis.


            Kai mes išėjom už durų, “vadas” dar grįžo ir už kelių sekundžių pavijo mus su viena panele.


            Ponios Ados namų raktus jie, tikriausiai, rado tarp mano daiktų. Mano kambaryje jie paguldė mane ant lovos, uždengė langą ir panelė ėmė plėšyti popierių. Tai man nepatiko, bet negalėjau nieko padaryti, nes dabar Karolis laikė mano rankas.


            Ką jie ruošėsi daryti, supratau, kai man užveržė ranką aukščiau alkūnės. Buvo aišku, kad jie vis vien padarys, ką nori, todėl nebesipriešinau. Į veną įšvirkšti vaistai pasirodė labai skaudūs, aš nesusilaikiau ir surikau:

            – Kam jums to reikia?!. – ir mano sąmonė aptemo.

Rodyk draugams

18-23 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

            Aš labai ilgai sapnavau košmarus. Už lango jau buvo šviesu. Aš šimtą sykių bandžiau atsikelti, bet kiekvieną sykį, kai jau atrodė, jog išlipau iš lovos, staiga atmerkdavau akis ir pajusdavau, kad vis dar guliu, kad nepajudinau nė vieno raumens. Man buvo baisiai bloga, aš norėjau šaukti, bet ir tam neturėjau jėgų. Pagaliau, praėjus visai amžinybei, mano miegas tapo ramus. 
            Kai atsibudau, į mano kambarį švietė saulė. žvilgterėjau į kairę ranką, ant jos buvęs laikrodis rodė 16:45. Savijauta buvo šuniška. Beprotiškai skaudėjo galvą. “Kokio ten šlamšto jie man įleido?” – sukosi galvoje vienintelė mintis. 
            Labai norėjosi gerti ir tuo pat metu pykino. Apačioje radau šeimininkės raštelį: 
                                                Emile, 

            Išvažiavau su kaimyne į jos sodus. 

                                                            Ada 

            Išėjau į kiemą ir atsisėdau ant laiptų. Pribėgo šuo. Rodės, jis matė mano savijautą ir norėjo pralinksminti. 
            – Sargi, Sargiuk, – aš pakasiau jam nugarą ir atsikėliau – reik eiti ko nors atsigerti. 
            Tuo metu Sargis nubėgo prie vartų ir ant kažko sulojo. Aš žvilgterėjau į tą pusę. Ten šalia vartų stovėjo kartoninė dėžė. 
            Priėjau pažiūrėti. Ji buvo pilna “Fantos” gėrimo butelių, o ant viršaus sąvaržėle prisegtas spausdintas raštelis: 

           
ATLEISK MAN, TO PASISTENGSIU DAUGIAU NEDARYTI… 

           
Apvarčiau. Daugiau nė žodelio. Pasiėmiau į rankas dėžę ir grįžau į namą, atsigėriau. Sugalvojau nusimaudyti. Tada pastebėjau, kad nepakenčiamai maišo ilgi plaukai. Po dušo pasijutau dar labiau pavargusi. Grįžau į viršų. Nusistačiau 9–tai ryto žadintuvą. Nugriuvau į lovą ir vėl užmigau. 
            Neatsibusdama išmiegojau iki ryto. Atsikėlusi tuojau susiruošiau ir nuvažiavau į gerą kirpyklą. Nesugebėjau tinkamai paaiškinti ko aš noriu, dėl to mane nukirpo kiek per trumpai, visai berniukiškai… 
            Pusę dienos slankiojau po miestą, sėdėjau parke, o po pietų picerijoje vėl pasijutau blogai. Gal nuo užvakarykščios dienos, o gal nuo nusikirpimo galva ėmė svirti į priekį ir mausti. 
            Ir kankinausi taip beveik savaitę. Darbe laikiausi iš paskutiniųjų, kol pagaliau kažkas atnešė sanatorinį kelialapį, kurio niekas nenorėjo imti. Visi norėjo poilsio namų, o be to sanatorijai reikėjo gydytojo nukreipimo, o visi mano kolegos vaizdavo sveikus… 
            Aš pasakiau – duokit jį man. Gydytoja, apžiūrėjusi mane, net nepaklausė, kam man to reikia – sveikata nuo apsinuodijimo vis dar buvo nekokia.

            Sanatorijoje aš išbuvau beveik du mėnesius, nes pirmam mėnesiui aš gavau net ligonio lapą, o antrą mane paliko jau atostogų sąskaita. 
            Ten buvo nepaprastai gera. Pirmą savaitę šalia gulėjo labai tyli moteriškė, kuri visai manęs nejudino, o likusį laiką turėjo gydytis jauna mergaitė, bet ji persitempė savo lovą į kaimyninį kambarį, kur nakvodavo dvi jos draugės. 
            Kiekvieną dieną eidavau į baseiną. Pasiskolinau iš žmonių kaime dviratį, važinėjau po apylinkes. 
            Motina buvo atvažiavusi porą kartų, bet ji išvažiuodavo vėl supykusi ant manęs. Mat ji vis norėdavo kalbėti su manimi apie mano darbą, o aš iš pradžių juokaudavau, o po to imdavau sakyti, kad atostogauju. 
            – Tave išmes kaip šlapią katę, aš pati tuo pasirūpinsiu, – metė ji ir dingo už durų. 
            – Na ir tegul. Rasiu geriau, – atsikirtau. 
            Laikas prabėgo ir aš išvažiavau namo atsigavusi ir pasiilgusi Ados. Tai buvo vienintelis žmogus, kurį aš norėjau matyti. 
            Bendradarbiai sutiko mane linksmai, bet kažkaip kitaip. Ir tikrai – motina, atrodo, savo pasiekė. Nors kam jai to reikėjo? Mane atleido, nors viršininkas ir pasakė, kad jis labai apgailestauja, bet jam nelikę kitos išeities. Kai grįžau iš viršininko, bendradarbiai man padovanojo visą kartoninę dėžę dovanų. Aš nubėgau, nupirkau tortą, ir mes labai linksmai praleidom laiką. Kiti net stebėjosi, kodėl aš tokia linksma, kai čia vyksta tokie dalykai.

            Rytojaus dieną į darbą nebeėjau. Mėgavausi dykaduoniavimu. Man pažadėjo mokėti du mėnesius algą, ir aš iš ryto voliodavausi lovoje, eidavau pirkinių į parduotuves arba knygų į biblioteką. Po pietų lankydavau drauges ir gimines. Pusę mėnesio tokia dienotvarkė mane patenkino. Tačiau antros savaitės pabaigoje pasijutau vieniša. Pačiai tapo keista. Veik visą vasarą buvau viena, bet neliūdėjau. Gal gamta, oras kėlė man tada nuotaiką? Turbūt labiausiai tą vienišumą sukeldavo tai, kad ponia Ada vėl ėmė dirbti. Netoliese, vidurinėje mokykloje. Paėmė mokytojauti ją, pensininkę, nes jau antra mokytoja susilaukė vaikučio, tai direktorius, nenorėdamas rizikuoti dar vieną kartą, paprašė metus ar porą padirbėti ponią Adą. 
            Mokykloje ji užtrukdavo iki penktos, o kartais ir šeštos valandos vakaro, o aš tuo metu dirbdavau visus darbus namie ir vėl prisimindavau, kad esu viena. Nors iš paskutiniųjų purtydavausi visokių kvailų minčių, jos vis tiek lindo, todėl čiupdavau knygą ir bėgdavau skaityti į parką. Ten vienišumas taip smarkiai nesijausdavo. Pro šalį vaikštantys žmonės nukreipdavo mintis nuo savų problemų. 
            Taip kartą, įpusėjus rudeniui, sėdėjau parke ant suoliuko po klevais nuo kurių lėtai vartydamiesi krito dideli geltoni ir raudoni lapai. Po pietų apsivilkau rudeninį paltą, todėl ir žvarbus vėjas tapo nebaisus. 
            Ant to paties suoliuko prisėdo du pro šalį ėję vyrai. Vienas maždaug keturiasdešimt penkerių metų, kitas smarkiai jaunesnis. Jie apie kažką įtemptai šnekėjosi, bet aš sugebėjau jų negirdėti. Mano knyga pasirodė labai nuobodi, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau, ir aš sau nepastebimai vis nuklysdavau “į dausas”. 
            Vieno tokio nuklydimo metu kažkuris iš vyriškių šūktelėjo: 
            – Beproti, ką gi tu šneki, žmonės klauso, dar nušliauš į policiją! 
            Man akimirkai tapo juokinga, juk aš nieko negirdėjau, kol neatkreipė mano dėmesio tuo šūksniu. Pasisukau į juos pažiūrėti: vienas iš jų sėdėjo, o kitas stovėjo ant suoliuko pasidėjęs koją. 
            – Gerai, eik. Po to pašnekėsim. – tarė pastarajam sėdintysis. – O ja aš pats pasirūpinsiu. 
            Po tų žodžių vienas iš jų nuėjo į tą pačią pusę, iš kurios ir buvo atėjęs, o kitas atsikėlė nuo suoliuko ir žengė artyn. Aš truputį jo išsigandau, todėl užverčiau knygą, įkišau ją į rankinuką ir, jau norėjau keltis, bet jis pasakė: 
            – Palauk. 
            – Laukiu, – nekeldama panikos atsakiau. 
            – Dabar tu skolinga man – mūsų informacija pas tave. 
            Aš papurčiau galvą: 
            – Aš, deja, nieko negirdėjau. 
            – Bet tu klauseisi ir, aš manau, taip sakai tik todėl, kad dabar pasišalintumei. 
            – Svarbiausia, kad dabar man labai įdomu ką jūs ten nušnekėjot… – aš norėjau atsistoti, bet jis, vos man pakilus nuo suolelio, linktelėjo į priekį, padėjo savo rankas ant mano pečių ir prispaudė su tokia jėga, kad aš vėl atsisėdau. 
            – Mes siūlom tau padėti mums vienam reikale ir, jei tau pavyks, aš tau mokėsiu, o jei nepavyks – tu man. 
            – Aš nepageidauju jūsų nešvarių pinigų, o mokėti neturiu kuo. 
            – Moteris vyrui visada turi kuo mokėti, – kreivai šyptelėdamas paprieštaravo nepažįstamasis. 
            – Labai logiška, bet iš manęs sunku to tikėtis! Prašau patraukti rankas! – ir jis jas iš tiesų patraukė. Aš neskubėdama atsikėliau, užsidėjau ant peties rankinuką ir nuėjau gatvės link. Bijojau atsisukti, kad jis nepersigalvotų. 
            Išėjau iš parko ir nuėjau šaligatviu palei tvorą. Jau norėjau džiaugtis, kad buvau veltui išsigandus, tik netikėtai sucypė stabdžiai. Vidinės nuojautos paskatinta aš neatsisukdama puoliau bėgti, bet po sekundės išgirdau manęs link artėjančius žingsnius. Mane pasivijo tuo momentu, kai buvau besukanti už kampo – keletas žingsnių buvo likę iki autobuso stotelės, kur gal buvo žmonių, kurie gal būtų mane išgelbėję… 
          Vyriškis sučiupo mane už dešinės rankos aukščiau alkūnės taip spausdamas, kad aš net aiktelėjau. Nedelsdamas nė akimirkos jis prisitraukė mane į savo glėbį ir norėjo apsisukt atgal link savo mašinėlės, bet aš pabandžiau priešintis. Iš dalies man tai pavyko. Jis, matyt, to nesitikėjo, tačiau sugebėjo manęs nepaleisti ir šoktelėjęs artyn dar žingsnį, vėl sučiupo į glėbį, bet dabar jau spausdamas lyg geležinėmis replėmis. Aš nebesipriešinau. 
            Netrukus mes jau buvom jo automobilyje. Jis atėmė iš manęs rankinuką, surado viduje dokumentų krepšelį ir garsiai perskaitė mano vardą bei pavardę. Grąžindamas viską, dar įdavė man į rankas fotoaparatą, raktą ir dvi korteles. Vienoje buvo adresas, o kitoje telefonas ir vardas. 
            – Turi nueiti šiuo adresu ir rasti tame bute, spintoje prie rašomojo stalo ar stalo stalčiuose mokslinio darbo konspektą ir jį perfotografuoti. Vienos juostos pakaks. Po to paskambinsi šiuo numeriu iš telefono automato ir pakviesi Edgarą. Tai būsiu aš. Aš atsiųsiu žmogų – jis iškeis juostą į tau priklausančius pinigus. Jei ne – tai aš vis tiek tave rasiu ir… Dar nesugalvojau, ką padarysiu. O dabar eik. Iki vakaro. 
            – O gal aš nemoku naudotis tokiu daiktu. 
            – Dabar tikrai supratau, kad bent jau panašiu tai tikrai moki. Vadinasi, ne bus sunku susigaudyti ir šitame. 
            – O jei atsiras šeimininkai? 
            – Šeimininkai? Ten gyvena vieniša ponia, o ir ji dabar Prahoj. 
            Aš išlipau iš automobilio ir nuėjau namų link. Kai ėjau per gatvę, jis privažiavo ir atidaręs langelį pratarė: 
            – Bet nesugalvok užmiršti. Ateisiu naktį… Arba dar blogiau! 
            Jis pats nuvažiavo, bet nors aš ir bandžiau “pašliaužioti” gatvėmis, man atrodė, kad mane kažkas seka. Todėl visgi labiau bijojau neiti duotu adresu negu eiti.



 

Rodyk draugams

23-28 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

                            *  *  *


 


            Laiptinėje nedegė šviesos, bet rakto skylutę radau greitai. Spyna atsirakino lengvai, tik kai aš buvau beįeinanti pro duris, išėjo kaimynas. Jis mane matė, o aš neatsisukau. Įdomu, ką jis pagalvojo? 
            Pro svetainės langą matėsi medžiai šalia namo ir upė, o namai buvo tik kitame krante. Aš greit radau stalo stalčiuje reikalingą pluoštą popierių. Prieš fotografuodama padariau taktinį manevrą – nuėjau ir paleidau vonioje vandenį. Viena vonios siena rėmėsi į laiptinę, o tokiose voniose tekantis vanduo gerai girdisi už sienos. Perfotografavau – viskas tilpo į vieną juostą. Aš ją pakeičiau ir į fotoaparatą įdėjau naują tuščią juostą. Pilnąją juostą gražiai apvyniojau blizgančiu popierėliu ir įsidėjau į kišenę… Ir tuo metu suskambo durų skambutis. Aš delsiau. Skambutis suskambo dar kartą. Tyliai basa nuėjau į vonią ir užsukau vandenį. Grįžau prie durų ir neatidarydama jų, kiek galima labiau apsimesdama užkimusia paklausiau: 
            – Kas ten?.. – priedo dar kostelėjau, kad būtų įtikinamiau. 
            – Kaimynas. Norėjau skolą atiduoti. 
            – Labai dėkui, bet, atleiskite, aš dabar maudausi, o po to tuojau vėl išvažiuoju. Aš dar palauksiu, jūs saugokit… – norėjau sakyti pinigus, bet dingtelėjo mintis, kad tai gali būti ne tik pinigai. 
            – Na, ką gi, jei nenorit įsileisti, teks atidėti. Sudie. 
            – Laimingai. 
            Paklausiau. Jis lyg užtrenkė savo duris. Viską sudėjau į vietas, tyliai pravėriau laukujas duris. Lyg tuščia. 
            Ėjau atsargiai, nes laiptinės apačioje buvo absoliuti tamsa. Suskaičiavau paskutinius šešis laiptelius, žengiau vieną žingsnį ir ištiesiau ranką norėdama atidaryti duris… Vietoj durų užčiuopiau kažką minkšto… 
            – A! – išsprūdo negarsus šūktelėjimas. Aš atitraukiau ranką. 
            Tuomet tas kažkas sučiupo mane už pečių, prirėmė prie sienos ir, atrodo, apieškojo, ar aš neturiu ginklo. Aš norėjau ką nors pasakyti, bet niekaip nesugalvojau ką, todėl tylėjau, kol jis nenuėmė man nuo peties rankinuko. Tada surikau: 
            – Kas jūs tokie, ko jums reikia? – ir pabandžiau jį pastumti, bet jis atidavė dar kažkam mano rankinuką ir, suėmęs mane už pečių, šonu ėmė vesti lauk. Prie durų stovėjo “vežimėlis” – visureigė policijos mašina. Mane pasodino joje tarp dviejų vyriškių, apsivilkusių policininkų uniformomis. Anas atsisėdo priekyje, ir automobilis, vairuojamas dar vieno policininko, pajudėjo. 


             Aš įkišau ranką į kišenę ir aptikau, kad joje nėra kasetės su fotojuosta, rakto ir kortelės su telefono numeriu ir vardu. “Taip, – pagalvojau jausdama, kad imu drebėti, – įdomu, kas gi bus toliau?” 
            Jie atsivedė mane į kambarį, kuris, panašu, buvo skirtas tardytojui. 
            – Mes tave galim apkaltinti įsibrovimu į svetimą butą… 
            – Jūs galit! Nieko jūs negalit! – pasipiktinusi užsiplieskiau aš, o išgirdęs tuos žodžius vienas iš jų atsistojo, išsitraukė iš kišenės kumštį. Eidamas artyn jis su aiškiu pasitenkinimu paklausė: 
            – Nieko negalim? – Atgniaužė kumštį ir ėmė mėtyti į viršų mano fotojuostos kasetę. – Negalim? 
            Aš staigiai ištiesusi ranką pagavau kasetę ir abiem rankom prispaudžiau prie kūno (su mintimi giliai pasąmonėje: “o gal neatims…”). kažkas nusijuokė pamatęs ištįsusį apgauto policininko veidą, bet kiti du užlaužė man rankas ir kasetę atėmė, pasodino ant kėdės priešais stalą. Vienas iš jų atnešė mano rankinuką ir iškratė jo turinį ant stalo. Šalia padėjo raktą ir pono Edgaro kortelę. 
            Vyriausias iš jų priėjo prie stalo ir pradėjo po vieną apžiūrinėti daiktus ir dokumentus. Aš visai ramiai stebėjau tą procesą, bet, kai jis paėmė kortelę, mano širdis ėmė labai garsiai daužytis. Jis atsisuko: 
            – Kas jis? 
            – Aš apie jį daugiau nieko nežinau, – atsakiau aš, bet be reikalo, nes mano susijaudinimas labai atsispindėjo balse. 
            – O kas čia? – paklausė tas pats asmuo, pakėlęs rankoje fotojuostos kasetę. 
            Aš nemirksėdama žiūrėjau į jį ir tylėjau. 
           – Aš paklausiau, atrodo, tavęs? – ir dar po pauzės pakeltu balsu: – Atsakysi ar ne? 
            Man nesukrutėjo nė vienas raumuo, o policininkas ištiesė ranką su kasete link vieno iš pavaldinių ir pasakė: 
            – Į fotolaboratoriją. 
            Aš suklikau: 
            – Ne! – bet manęs niekas nepaklausė ir pasiėmė vizitinę to pono kortelę. 
            Vyresnysis garsiai perskaitė numerį ir vardą. Tada vienas iš jų lėtai atsistojo ir priėjęs pasakė vyresniajam į ausį: 
            – Bet gi šis telefonas …čio! – tiksliai pavardės aš neišgirdau. Tada vyresnysis pasakė gana džiugiu balsu: 
            – Duok telefoną, aš su juo pašnekėsiu! 
            – Oi ne! Tik ne tai! – Aš pašokau ir nuspaudžiau telefono svirteles, tačiau buvau atplėšta nuo telefono ir išvesta į areštinę. 
            Po keliolikos minučių durys atsidarė ir nematytas policininkas pakvietė mane eiti su juo. Jis nuvedė mane į policijos nuovados poilsio kambarį. Prie lango stovėjo į duris atsukęs nugarą, apsivilkęs juoda odine striuke vyriškis. Jis atsisuko tuoj po to, kai policininkas, uždaręs duris, paliko mus vienus. Aš pažinau poną Edgarą – toks vardas buvo užrašytas kortelėje su telefonu. Jis parodė ranka į sofą ir tarė: 
            – Prašau sėstis. 
            Aš atsisėdau ant sofos ir šalia pasidėjau savo lietpaltį. 
            – Tai kaip mokėsi skolas? – Jis nuėjo prie stalo kitame kambario gale. 
            – Nežinau, ko jūs iš manęs norite, aš jau sakiau, kad neturiu kuo mokėti. – Aš užsikėliau kojas ant sofos ir, apėmusi jas rankomis, susigūžiau. 
            Jis atsisuko, paėmė nuo kėdės mano rankinuką ir, atnešęs jį artyn, numetė prie mano kojų. 
            – Aš irgi sakiau, – sulig tais žodžiais jis savo rankas uždėjo man ant kelių. 
            Aš nustūmiau jo rankas ir tariau: 
            – Visiškai to nepageidauju! 
            – ,,Skola ne rona“, neužgyja… 
            – Na, kokios skolos?! Juk aš nieko iš jūsų nesiskolinau!.. 
            – Gerai, nebesiginčykim. Dabar tik pasakyk man, kur aš tave mačiau? 
            – Aš jūsų tikrai niekur nemačiau! – Dabar aš širdau, o jis buvo ramus. 
            – Gali būti ir taip. – Jis vis vaikščiojo, ir man rodėsi, kad jis nori kažką pasakyti ar padaryti, bet nesiryžta. 
            Tuo momentu atsidarė durys, ir, įkišęs galvą jaunas policininkas, pasakė: 
            – Sodų gatvėje tas automatas, iš kurio… – ir lėčiau, – buvo iškviesta policija… – Jis ištiesė ranką su besiriečiančiu popierėliu, bet, pamatęs ištįsusį pono Edgaro veidą, pridūrė: – Maniau, jums bus įdomu…


             – Nyk iš čia! Ir kad nekviestas nesirodytum, avigalvi!
            Policininkas greitai dingo už durų, o ponas Edgaras suglamžė gautą iš policininko popierėlį ir taikliai įmetė jį į toli prie lango stovinčią šiukšlių dėžę. 
            Suskambo telefonas. Vyriškis priėjo prie stalo ir, su dideliu nepasitenkinimu pakėlęs ragelį, prašneko: 
            – Klausau… Aš tau po to paskambinsiu… Ne tavo reikalas!.. – Jis skubiai padėjo ragelį, vėl pakėlė, susuko kelis skaičius ir paliepė: – Atsiųskit man vieną jūsų avigalvių, – ir numetė ragelį. 
            Netrukus įėjo tas pats “avigalvis”, ir ponas Edgaras jam pasakė: 
            – Pabūk su ja, o kai aš kieme pasignalizuosiu, atvesi ją prie mano mašinos. Žiūrėk, nepaleisk! – ir išėjo. 
            Mašina stovėjo visai prie pat laiptelių, ir mane taip greit į ją pasodino, kad aš net nespėjau pamatyti mašinos modelio. Kai atsisėdau, ponas Edgaras jau sėdėjo prie vairo. Jis dar paprašė policininko paduoti mano saugos diržo sagtį ir ją prisegė. 
            Mes pervažiavom bemaž pusę miesto, kol įsukom į erdvų kiemą. Įėjome į gana didelę, tamsią svetainę. Edgaras atsiliko ir uždegė mažą lempelę prie durų. Kambaryje stovėjo žemi minkšti baldai, apvalus stalelis stikliniu viršumi. Visos grindys buvo nutiestos storu minkštu kilimu. 
            – Gersi? – priėjęs prie gale kambario stovinčios sekcijos paklausė jis. 
            – Ko? – gana abejingai paklausiau aš. 
            – O ko tu norėtum? 
            – Vandens. – Aš atsisėdau ant sofos. 
            Vyriškis nuėjo į kitą kambarį ir grįžo su pilnomis taurėmis vandens. 
            – Nori įpilsiu apelsininio koncentrato?
           Aš gūžtelėjau pečiais. Jis išėmė iš stalčiaus blizgantį paketėlį, atplėšė ir įpylė po truputį į abi stiklines. Vanduo stiklinėse suputojo ir vos neišlipo per viršų. 
            Edgaras paėmė abi taures ir priėjęs pastatė vieną ant stalo. 
            – Prašau, – ir atsisėdo šalia, bet ne prie pat. Jis po truputį gurkšnojo, o pamatęs, kad aš vis dar neliečiu gėrimo, tarė: – Gerk, gi nieko nuodingo nepripyliau. 
            – Ačiū, – aš paėmiau taurę, o jis tuo metu savąją padėjo, atsistojo ir nuėjo į prieškambarį. Netrukus išgirdau telefono disko sukimosi garsą. Paragavau tuo metu gėrimo. Skanu. Išgėriau. O jis turbūt skambino tam žmogui, kuris ten būnant norėjo su Edgaru pašnekėti. Aš prisiminiau jo pokalbį su policininku. “Sodų gatvė… Ji taip toli nuo ponios mokslininkės buto! Vadinasi, ne kaimynas iškvietė tą prakeiktą policiją, o pono Edgaro palieptas žmogus. Gal net jis pats. Štai ko jis taip siuto ant to policininko!..” 
            Jis vis dar bandė kažkur prisiskambinti, kai aš pajutau, kad į gėrimą vis dėlto buvo kažko primaišyta. Pradėjo suktis galva ir aš atsirėmiau į sofos atlošą. Nepraėjus nė kelioms sekundėms supratau, kad tai buvo migdomieji, bet buvo per vėlu ko nors imtis, nes vaistai jau veikė. Tai priminė man ankstyvą vaikystę, kada kartą gydytoja neapsižiūrėjusi išrašė per stiprius vaistus. Kaip ir tada man keistai kraipėsi kambario vaizdas, o paskui ir visai atsijungė regėjimas ir vestibiuliarinis aparatas. Sąmonės aš nepraradau – vis dar girdėjau telefonu šnekančio vyriškio balsą, nors jis tai tolo, tai artėjo. Po to ėmė rodytis, kad aš skraidau, kažkur kylu, sukuosi, leidžiuosi ant kažko minkšto… kažkas vaikščiojo po kambarį ir šnekėjo, bet aš negirdėjau ką. Girdėjau tolimą šunų lojimą. Dar sode čiulbančius paukščius. “Sode čiulba paukščiai? Jau rytas?..” – taip pagalvojusi atsibudau.

Rodyk draugams

29-34 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

             Ir tikrai už lango buvo šviesu, saulė jau turėjo būti aukštokai pakilusi, tačiau nemaniau, kad būtų po vidurdienio. Šalia lovos, kurioje aš gulėjau, ant kėdės buvo sukabinti visi mano rūbai… 
            Greitai pasigriebiau savo trikotažinius marškinius, užsimaukšlinau ant jų megztinį, po to įsliuogiau į džinsus. 
            Dar nebuvau baigusi rengtis, kai išgirdau kažką lipant laiptais. Tai buvo vyriškio žingsniai. Įėjo Edgaras, kai aš sėdėjau ant lovos pakraščio ir moviausi kojines. 
            – Labas rytas! – Jis priėjo prie lango ir plačiai atidengė užuolaidas.


            – Labas, – aš nenutraukiau pradėto proceso.


            – Tai policijoje yra tau byla! – triumfuojančiai paskelbė jis.


            – O sakai “labas rytas”. Tu liepei iškviesti tą policiją?


            – Aš. Bet tai esmės nekeičia. Jie vis tiek registravo tai kaip įsilaužimą.


            – Betgi juostą tu atsiėmei? 


             – Kas tau sakė?


            – Vadinasi, atsiėmei.


            – Kaip miegojai? – jis pabandė pakeisti temą.


            – Oi šunsnukiai jūs visi! Šlamšto vis į mane privaro, o po to klausia – ar gerai miegojai – su ironija pamėgdžiojau jo balsą.


            – O kodėl daugiskaita? Tau ką, ne pirmą sykį taip miegot tenka? – lyg ir nustebo jis.


            – Tame tai ir įdomumas – prieš trejetą mėnesių dar ne to teko paragauti…


            – Ak štai kaip! – dar nebaigus man šnekėti sušuko Edgaras. – Eik namo! Aš tau ryt paskambinsiu.


            – Kam to reikia?


            – Eik ir neklausinėk. Tu dabar bedarbė? Bedarbė. Aš ryt pasakysiu ką nors dėl darbo.


            Aš truktelėjau pečiais, atsistojau, susirinkau paskutinius daiktus ir išėjau iš kambario. Miegojau, pasirodo, antrame aukšte. Nulipau žemyn ir patekau į ta pačią svetainę, iš kurios kelią aš jau žinojau. Lauko durys buvo neužrakintos.


Lauke baigiau sagstytis striukę. Diena buvo apniukusi, dangus lygiai pilkas, bet neatrodė, kad ruoštųsi lyti. Gatvelė, kurioje stovėjo tas namas rėmėsi į kitą su didesniu eismu. Kiek paėjėjusi, atsisukau ir pamačiau atriedantį autobusą. Nubėgau į priekį, autobusas, aišku, aplenkė, bet netoliese pastebėjau stotelę ir, kol jis stovėjo, pavijusi spėjau įlipti. Centre persėdau.


            Namie radau Ados raštelį:



                                                Emile,

            Grįžusi paskambink pertraukos metu, nes  aš jaudinuosi.



 


                                                                       Ada

            Žvilgtelėjau į laikrodį 1246. Pertrauka. Susukau. 
           – Alio! – atsiliepė ponia Ada. 
            – Čia aš. Dabar galit nebesijaudinti. 
            – Ačiū Dievui! Aš visas pertraukas prie telefono prasėdėjau. Vakare paskambino ponas kažkoks, – ji šnekėjo greitai ir susijaudinusiai. – Pasakė, kad tu namo negrįši. Klausiu, kas jai, sako, nieko. Sakau: duokit pašnekėti, sako, ji miega. Ir padėjo ragelį. Nieko nesupratau. Kaip ten buvo? 
            – Aš ir pati nelabai supratau. O tuo labiau telefonu nenoriu šnekėti apie tai. 
            – Gerai. Svarbiausia tu namie. Aš čia valgykloje nupirkau šio–to valgomo vakarienei, taip kad gali į parduotuvę neiti. Jau skambina į pamoką. Sudie! 
            Vos spėjau padėti ragelį, kaip jis vėl suskambo. 
            – Nutariau dar šiandien paskambinti. Gerai būtų, kad ateitum. Darbas nesunkus. Beveik mašininkės ar operatorės, bet man reik truputį gudresnės nei aš turiu. 
            – O kodėl jūs nutarėte, kad jau aš tai būsiu gudresnė? – paklausiau pažinusi pono Edgaro balsą. 
            – Cha, aš jau buvau pas tavo paskutinį viršininką, jis daug apie tave pasakojo. Aš tau duosiu gerą atlyginimą triskart tiek, kiek tu gavai pas jį. Jei šiandien sugalvosi, ateiti apsižiūrėti – lauksiu tavęs pusę penkių, – ir pasakė adresą. Centre. O baigė pokalbį vėl gąsdinimu: – Geriau sutik. Kai būsi mano pavaldinė man nebus pagundos tave už aną sodinti…– aš supykau ir padėjau ragelį. 
            Atrodo mane galima suvilioti pinigais. Aš visą dieną neradau sau vietos. “Triskart tiek negu prieš tai! Bet gi tai toks lobis…”




 


 


               * * * 


             Aš tada nuėjau pas jį dirbti. Vesdavau į kompiuterį tekstus, paleisdavau programą, su slaptažodžiu, kurį tik aš žinojau. Mašina tuos tekstus užšifruodavo. Originalus naikindavome. Poną Edgarą, kas mane labai džiugino, matydavau labai retai. Kolektyvas buvo mažas, bet linksmas, visi turėjom po kabinetėlį ir po vieną telefoną dviems. Kaimyniniame kabinete, už sienos sėdėjo Valdas. Jo kabinetas buvo didesnis, jis krapšto kažkokius aparatus, todėl paprašė, kad telefoną kelčiau aš ir pastuksenčiau į sieną jei kas skambins jam.


            Mūsų telefonas skambėdavo dažnai, bet beveik visuomet klausdavo Valdo. Jam skambindavo brolis, o kartais draugai. Brolio balsą pradėjau atpažinti iš pirmų žodžių, o žodžių jis pasakydavo daug: visuomet imdavo klausinėti kaip sekasi, kaip gyvenimas, kaip darbas. Aš jau pabelsdavau Valdui, o jo brolis vis dar tuščiažodžiaudavo nekreipdamas dėmesio į mano skurdžius atsakymus. Valdas su broliu, o jo vardas Valteris, gyveno nuosavame name, netoli nuo miesto, prie ežero. Jie turėjo ten ir gražią pirtelę.


            Kartais Valteris ateidavo pas brolį į darbą ir kažkodėl įsiverždavo į mano kambarį. Jis imdavo žerti komplimentus ir atsiprašinėti, o tik po to aplankydavo savo brolį. Ir taip būdavo kiekvieną jo apsilankymą. Su juo buvo malonu bendrauti, nors jis buvo maždaug mano ūgio, akiniuotas, nelabai gražus trisdešimt penkerių metų vyriškis, bet nebuvo “lepšis”.


            Vieną kartą Valteris atėjo, kai Valdo nebuvo darbe. Jis paklebino brolio kambario duris ir nesulaukęs atsakymo atėjo pas mane. Paklausinėjęs apie brolį (kodėl jo nėra, kur jis išėjo?) ir negavęs iš manęs jokio atsakymo, jis pasiklausė, ar galės čia palaukti. Man jis netrukdė, todėl aš leidau jam pasėdėti mano kabinete.


            Gal po ketvirčio valandos, kai aš atsistojau padėti popierius, jis irgi atsistojo, ištraukė iš kišenės mažą juodą dėžutę, ir duodamas ją man tarė:


            – Čia tau.


            Mes buvom pakankamai pažįstami, kad galėtumėm nevaržomi bendrauti, bet nepakankamai, kad galėtumėm keistis dovanomis. Aš žvilgterėjau į dėžutę – joje buvo prancūziški kvepalai. “Aš turbūt negaliu priimti jos…”– tokia buvo pirma mano mintis, kai aš paėmiau apžiūrėti dovaną, bet aš negalėjau jos atsisakyti.


            – Ačiū.


            – Tik tiek?


            – Atleisk aš nemoku dėkoti.– ir apsisukau padėti dėžutę į spintą, kad jos nematytų pašalinės akys.


            Jis suėmė mane už liemens.


            – Tai gal mes galėtumėme kur nors kitur susitikti, aš tave pamokinčiau? – jo balsas skambėjo labai saldžiai.


             Aš atsisukau jo glėbyje ir tarusi:


            – Kol kas – ne. – lengvai jį atstūmiau.


            Jis lyg susinepatogino, apsisuko ir išėjo. Aš patraukiau pečiais, ir, visai to nesigailėdama, pagalvojau, kad jis daugiau čia neateis.


            Tačiau, net valandai nepraėjus, jis įbėgo pas mane su puokšte kvepiančių gėlių ir išpyškino:


            – Persiprašau, kad taip staigiai išbėgau, bet gi prisiminiau, jog susitariau su broliu susitikti priešais, kavinėje…– padėjo ant stalo gėles ir vėl dingo anapus durų.


            Rytojaus popietę Valdas įkišęs galvą į mano kambarį paprašė: 
            – Pasakyk, jei manęs kas klaus, kad aš pas gydytoją.


            Jo niekam taip ir nereikėjo iki darbo pabaigos. Aš nutvarkiau stalą, išjungiau kompiuterį, jau dėjausi savo daiktus į rankinuką, kai atsidarė durys ir neskubėdamas įėjo Valteris.


            – Mano brolio nėra?.. – lyg tarp kitko paklausė ir atsisėdo ant kėdės prie mano stalo. Po to pamatęs, kad aš velkuosi:


            – Jau išeini?


            – Išeinu. Ir tau patarčiau, – ir pajuokavau – nes užrakinsiu.


            – Aš su mašina. Galiu pavežti.– Jis atsistojo.


            – Gerai. Aš su malonumu su tavimi pasivažinėsiu.


            Mes išėjome, aš užrakinau kabinetą, ir, kai Valteris išėjo pro laukujas duris, įjungiau signalizacija.


            Prie durų stovėjo baltas Žiguli “aštuntukas”, o Valteris laikė atidaręs man dureles.


            – Dėkui, – tariau ir atsisėdau. Jis apėjo automobilį ir atsisėdo už vairo.


            – Tai kur važiuosim? – labai rimtai paklausė “vairuotojas”.


            – Namo! Kur gi daugiau?! – ir pamaniusi, kad jis turbūt nežino, kur aš gyvenu, pridūriau – prie “Rūtos” parduotuvės.


            – Beveik pakeliui. Bent jau ne į priešingą pusę!..– jis užvedė variklį, ir automobilis pajudėjo.


            Kelyje mes nesišnekėjom – aš nenorėjau jam trukdyti vairuoti, be to ir neturėjau ką pasakyti. O jis tik kelis kartus paklausė, kur geriau pasukti.


            Prie parduotuvės jis sulaikė mane, kad neišlipčiau:


            – Lukterėk, aš irgi eisiu į parduotuvę. Gal daug ko prisipirksi, ir nepaneši, o iki namų dar toli – reikia gi padėti jaunom panelėm.


            Ir iš tiesų: aš užsimaniau šį bei tą nusipirkti, ir jo pagalba buvo ne pro šalį. Išėję iš parduotuvės, mes nebesėdom į automobilį, o paėjėjom pėsčiomis.


            Jis palydėjo mane iki vartelių. Aš atsiėmiau pirkinius ir tepasakiusi:


            – Dėkui ir sudie! – apsisukau ir užvėriau vartelius.


            – Palauk! Aš ryt ryte galiu pro čia važiuoti, jei tu norėtum, kad aš tave pavežčiau.


            – Gerai, – aš linktelėjau. – Kada?


            – Po aštuonių penkiolika.


            – Puiku. Lik sveikas! – Ir dabar nuėjau neatsisukdama.

Rodyk draugams

34-40 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

            Man patiko važinėti su juo: aš galėjau vėliau keltis, o darbe būdavau vis tiek anksčiau. Savo darbą jis baigdavo truputį vėliau, negu mes, todėl Valdas brolio nelaukdavo (gal jis turėjo kitą mašiną, o gal jį parveždavo dar kažkas). Aš kartais padarydavau ką nors sau po darbo arba nueidavau į vieną kitą šalia darbo esančią parduotuvę. Namo parvažiuodavome tuo pačiu laiku kaip aš visuomet. 
            Mūsų santykiai nuo kasdieninio bendravimo darėsi draugiški, bet ne daugiau. Prasidėjo pavasaris. Viena po kitos artėjo gimimo dienos. Pirma toje gretoje laukė savo eilės Valdo šventė. 
            Valdas ruošėsi ją švęsti savo pirtelėje. Jis visą savaitę ją reklamavo, kvietė visus po kelis kartus, pirko gėrimus ir maistą.


           Bendradarbiai nupirko dovaną – tuziną bokalų alui ir tamsiai raudonų rožių. Po darbo visi susipakavome į vieni kitų mašinas ir neužilgo jau ragavome šaltus užkandžius ir ruošėmės išbandyti pirtelės karštį. Žmonių buvo arti dvidešimties, todėl greit kompanija susiskirstė grupelėmis ir šnekučiavosi tarpusavyje. Tuo metu pirmas būrys jau nuėjo į pirtį. 
            Aš priėjau prie stalo, įsipyliau gaivos ir paragavau. Gaiva buvo šalta, net ąsotis aprasojęs. 
           Atėjo dar du vaikinai, o Valdas jau buvo pirty, todėl svečių pasitikti ir paimti iš jų alaus statinaitės išėjo Valteris. Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis paklausė: 
            – Kodėl tu ne pirty? 
            – Aš eisiu, kai anie išeis gyvi…– nusijuokiau. 
            – Savotiška mintis. Bet reikėtų tave kuo nors užimti. Gal nori, sodybą parodysiu? 
            – Noriu, – pasakiau ir, padėjusi taurę, priėjau prie jo. 
            Mes pavaikščiojom po sodą, tada apėjom ežerėlį, po to užlipome ant liepto (bet liepto galo nepriėjome), ten tuščiai pašnekėjome ir lėkštai pajuokavome, dar grįžome į sodą, kur Valteris buvo dingęs ir atsirado su puokšte gėlių… kol aš nepasakiau, kad man jau šalta ir būtų gerai grįžti atgal. 
            – Tikrai šalta? Tai nebūtina grįžti atgal – galim užeiti pasišildyti į mūsų ūkinį pastatėlį. Ten visą dieną kūrenosi pečiukas, tai bus šilčiau negu lauke. 
            – Aš manau, kad šilčiau. Eime, parodyk savo ūkinį… – man jo pasiūlymas pasirodė panašus į ,,taktinį manevrą“. 
            Tai buvo neaukštas mūrinis namelis baltai nukalkintomis sienomis. Viduje – švaru ir tvarkinga. Vietoj grindų – plūkta asla. Galinėje sienoje, dešinėje pusėje buvo langas. Po juo didelė dėžė, uždengta iš obliuotų lentų sukaltu dangčiu. Jei ji būtų žemesnė, ją būtų galima naudoti kaip suolą, o jei būtų aukštesnė – kaip stalą. Kitas langelis – šalia durų. Šoninė siena – vien lentynos, prikrautos dėžių, dėžučių, maišelių, puodynių, stiklainių. Po lentynų apačia sukrautos malkos. Kairėje krosnelė, nuo kurios taip ir dvelkė šiluma. už krosnelės dar vienos durys. 
            – Čia kaip muziejuje. 
            – Visiem labai patinka ši ,,gryčiutė“. Visos tos puodynės ir dėžutės surinktos mano motinos. Ir visos pilnos žolių, sėklų, šaknų ir kitokių niekų. Motinėlė prisidžiovina, bet tvarkyti tenka man. 
            – O kas ten? – aš parodžiau į kitas duris. 
            – Ten didelė paslaptis… Juokauju, aišku. Ten mes žiemą rūkome mėsą. – Jis pakėlė dėžės dangtį ir iš vidaus ištraukė sudėvėtą vilnonę antklodę. Truputį ją papurtė, po to uždarė atgal dangtį, o antklodę patiesė ant dėžės.– Sėsk. – pasakė man ir pats atsisėdo. 
            – Dėkui. O ką jūs čia verdat? – šiuo metu abi skylės ugniai buvo uždengtos geležinėmis rinkėmis, bet krosnyje dar ruseno malkos – tai matėsi pro atdaras dureles. 
            – Vasarą verdam uogienes…– jis nutilo. 
            – O dabar? 
            – Bulves paršeliams…– jis tai pasakė tokiu juokingai gailiu tonu, kad mes abu tuoj nusikvatojom. 
            – O vasarą verdat uogienes… Man labai patikdavo, kai kaime virdavo uogienes. Aš labai mėgau graibyti ir laižyti putą. Ta uogienių puta turi tokį specifinį skonį. 
            – Nori uogienės? – jis paklausė nutraukdamas mano prisiminimus. 
            – Kokios? 
            – O kokios tu norėtum? 
            – Vyšnių… 
            – Tai gal su plakta grietinėle? – pasiūlė Valteris. 
            – Negi dabar bėgsi tos grietinėlės?.. 
            – Nereikia niekur bėgti. Visas desertas čia, rūsy! – ir parodė į nedidelę, iš lentų sukaltą, panašų į paprastą dėžę pakilimą prie lentynų. 
            – Ir didelis tas jūsų rūsys? – įdėmiai pasižiūrėjusi paklausiau aš. – Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad po plūkta asla gali būti rūsys! 
            – Ne, jis ten, – mostelėdamas link lentynų, Valteris atsistojo, priėjo prie lentynos, pasiekė molinį dubenėlį, kitoje vietoje paėmė medinį šaukštą. Pasilenkė prie rūsio dangčio, padėjo ant jo daiktus ir vėl grįžo prie lentynos. Pasistiebė ir nuo vienos iš viršutinių lentynų nuėmė storoką žvakigalį. Truputį nupurtė nuo jo dulkes, paėmė nuo pečiaus degtukus ir uždegė. 
            – Eikš. Imk, palaikyk dubenį.– Valteris atidavė man daiktus, atidarė rūsio dangtį ir ėmė atbulas leistis stačiais laiptais. 
            Jis jau dingo rūsyje, o aš dar stovėjau abejose rankose laikydama dubenį. 
            – A–ū! Lipk šen! – pasigirdo balsas iš apačios. 
            Aš paėmiau ir šaukštą, ir dubenį į vieną ranką, o kita prisilaikydama laiptų ėmiau lipti žemyn. 
            Prie šviesos pripratusios mano akys bergždžiai mėgino pamatyti ką nors konkretaus. Tik oda, kuo žemiau lipau, tuo labiau jautė rūsio vėsą. 
            Suskaičiavau aštuonis nedidelius laiptelius. Aš sustojau, tikėdamasi, kad akys tuoj pripras prie Valterio nuneštos žemyn žvakės šviesos, bet rūsyje buvo visiškai tamsu. Tuo metu kažkas pačiupo mane ir pakėlė nuo laiptų. Be abejo tai buvo Valteris, tik toks jo poelgis buvo visai netikėtas. 
            – Paleisk! Tu išgąsdinai mane, – truputį nepatenkinta pasakiau aš. 
            – Prašau! – ir jis pastatė mane tik apsukęs aplink save pusę rato taip, kad aš atsidūriau prieš vos smilkstančią žvakę, pastatytą ant kažkokių lentų. – Še degtukus, pašviesk man. Aš pailginsiu knatą.
           Kol sudeginau du degtukus, jis peiliu apipjovė vašką. Aš brūkštelėjau trečią degtuką, Valteris paėmė ją iš manęs ir tarė: 
            – Te bus šviesu! 
            Dabar žvakė apšvietė visą palyginti nedidelį rūsį. Pagal abi šonines sienas buvo suręsti aruodai, uždengti dangčiais. Virš jų vėl lentynos. Prie galinės sienos baltavo didelė krūva pjuvenų. Aš parodžiau į jas ir paklausiau jau spėdama atsakymą: 
            – Kam jos čia? Po jom ledas? 
            – Taip! Daug ledo! – jis pasakė su tokia intonacija, kad atrodė, lyg jis norėtų pasakyti “Taip! Daug aukso!”…
           Vyriškis priėjo prie tos krūvos, pakraštėlį prakasė, išėmė iš ten puodą. Nuvalė pjuvenas, nurišo marlę, kuria buvo aprištas puodas, nudengė dangtį. Rūsys pakvipo vanile. 
            Valteris paėmė iš manęs dubenį, pakabino porą pilnų šaukštų plaktos grietinėlės. Po to dubenį įbruko atgal į mano rankas, o pats vėl viską taip pat sutvarkė, kaip buvo. Atsistojęs nuėjo į kitą rūsio galą, išėmė iš lentynos didelę puodynę aprištą plėvele. 
            – Ateik, – pasakė Valteris. 
            Aš priėjau ir atkišau prie jo puodynės dubenį. Vyriškis pradengė puodynę ir pavertė. Ant grietinėlės ėmė piltis tiršta, blizganti vyšnių uogienė… 
            Aš nusinešiau grietinėlės dubenį arčiau prie žvakės. Po to persigalvojau ir ėmiau lipti į viršų, lauk iš rūsio. 
            – Aš tave prilaikysiu, – pasakė Valteris ir suėmė mane už liemens. 
            – Nebijok, nenugriūsiu! – Pasipriešinau aš, bet rankos buvo užimtos, o sukiotis ant laiptų aš nerizikavau, todėl jis taip ir užlipo vienu laipteliu atsilikęs, laikydamas mane už liemens.
          
Valteris atsisėdo, pasisodino mane ant kelių ir ėmė žiūrėti tokiu žvilgsniu, kad aš pagalvojau, jog jam dabar kils noras bučiuotis, todėl ėmiau pasigardžiuodama valgyti plaktą grietinėlę.  


             Dar nebaigus valgyti atsidarė durys, ir kažkas įėjo. Aš vis valgiau nepakeldama galvos. Bet atėjusysis vis tylėjo tad ir man tapo smalsu. Pasižiūrėjusi pamačiau priešais stovintį susidėjusį rankas ant krūtinės vieną iš mūsų bendradarbių – Tomą, kurį man visada norėjosi vadinti “mėme”. Man atrodė, kad jis vaizduoja labai svarbų asmenį, tačiau aš, nelabai imdama į galvą jo svarbumą, vėl ėmiau laižyti savo desertą. 
            Nesulaukęs dėmesio Tomas prabilo: 
            – O mes jūsų jau ieškojome! 
            – Kaip gražu iš jūsų pusės! – nulipau aš nuo Valterio kelių, paskalavau kibire su vandeniu dubenį ir šaukštą ir padėjau juos į vietą. 
            – Ten atvažiavo viršininkas. Jis norėtų matyti Emilę. – nuo jo žodžių man užėmė žadą. 
            – Nežinai kodėl? Darbe kas nors blogai? – vos išlemenau aš. 
            – Ne. Jis šiandien irgi poilsiauja. – šyptelėjo jis. 
           Su keista nuotaika aš įėjau į pastatą lydima Tomo. 
            – Kur jis? – paklausiau savo palydovo, turėdama galvoje viršininką. 
            Jis iškarto parodė ranka į laiptus ir tarė: 
            – Ten viršuje, – o kai mes ėmėme lipti laiptais pridūrė: – viename iš miegamųjų. 


             – Miegamųjų? Pas jį į miegamąjį aš neisiu. – dar besakydama aš apsisukau norėdama lipti žemyn, bet Tomas užtvėrė man kelią, nusijuokė ir atsakė: 
            – Eisi. Kur tu dėsies. Jis man sakė, kad tu jau buvai su juo miegamajame. 
            – Gal dėl to aš ir nenoriu antrą kartą… – tik kai ištariau šiuos žodžius aš pagavau gilesnę jo posakio prasmę – jis kažką žino! Aš įsikibau jam į atlapus ir pradėjau purtyti klausdama: – Ką jis tau sakė? Ką jis tau dar sakė? – Tomas buvo stambus todėl nelabai juto mano purtymą, tad aš jį stipriai pastūmiau, ir jis, neišlaikęs lygsvaros nulipo trejetą laiptelių žemyn. Tomas dar nebuvo atsitokėjęs, kai aš vėl jį pastūmiau ir paskatinau: – Ko tyli? 
            Vaikinas išsigando: 
            – Nieko, nieko jis nesakė, tik kad tu gražiai atrodai, kai miegi… 
            – Cha–cha, – nusijuokiau aš. – Kodėl jis dabar miegamajame? 
            – Ten tylu, ten paprasčiausiai tyliau nei kitur šiuose namuose… – atsiprašinėjančiu tonu aiškino Tomas. 
            Mes priėjome prie durų, Tomas jas atidarė ir gestu man parodė: “eik”. Įėjusi pamačiau viršininką sėdintį fotelyje ir skaitantį storą laikraštį. Jis pažiūrėjo į mane, padėjo laikraštį į šalį ir pasakė: 
            – Sėsk, prašau. – Aš padėkojau ir atsisėdau į prieš jį stovintį kitą fotelį. Vyriškis pratęsė: – Aš norėčiau, kad tu daugiau nesusitikinėtum su tuo Valteriu. 
            – Negaliu to pažadėti. Kodėl jis jums trukdo? 


             – Man jis nepatinka. Nekelia pasitikėjimo. Jis, sakykim, dirba konkuruojančioje firmoje. Kam tau jo reikia? Kuo jis tave priviliojo? 
            – Jis parveža mane gražia mašina namo. Ir viskas. 
            – Tau jo mašina graži?!


            – Kai aš jokios neturiu – graži!


            – Tai tik tame bėda?


            – Be to jis man sudaro malonią kompaniją. Aš turiu mažai draugų, ir todėl man patinka su juo bendrauti.


            Po nedidelės pauzės viršininkas vėl prašneko:


            – Sudaryk dabar man kompaniją. – jis pasiėmė nuo spintelės kažkokius daiktus.


            – Kaip? – išsigandau aš jo pasiūlymo, bet jo atsakymas apramino:


            – Man reikia nuvažiuoti į miestą, o niekas nenori su manimi. 
            – Netikiu.


            – Iš merginų.


            – Tada tikiu… Aš irgi nenoriu.


            – Aš tavęs neklausiu, ar tu nori. – jis atsikėlė. – Einam, – ir pamatęs mano išsigandusį žvilgsnį užbaigė: – Na, nebijok taip! 
            – Aš nebijau, o piktinuosi jūsų akiplėšiškumu!


            – Tada gerai, piktinkis. Eime. 
            “Jei jau pasakiau, kad nebijau, reikia eiti…” – pagalvojau aš ir mes išėjome iš kambario, po to ir iš pastato. už durų pasukom į sodą, priėjom prie vartelių tarpe, paliktame tarp gyvatvorės krūmų. 
            Už jų patekome ant žvyruoto keliuko. Dešinėje stovėjo žvilgantis automobilis “Ford Scorpio”.

Rodyk draugams

40-45 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

           Nejučia mano akys sužvilgo. Šefas pagavo mano žvilgsnį. 
            – Nori pavairuoti? 
            – Noriu… – Prisipažinau aš. 
            Jis ištraukė iš kišenės rakčiukus ir mestelėjo man. Aš pagavau juos ore, atsisėdau už vairo ir užvedžiau automobilį. Kai išvažiavom iš šunkelių, aš paklausiau: 
            – Kur važiuoti? 
            – Tiesiai. 
            – Koks galutinis tikslas? 
            – Kaunas. 
            – Oho! Tai gi reikės sugaišti apie tris valandas! – išreiškiau aš savo nepasitenkinimą. 
            – Tu ką ruošies važiuoti 30 kilometrų per valandą greičiu? 
 
           – O tai negi mes negrįšim? 
            – Ne. 
            – Bet aš nusiteikusi prieš Kauną. Su juo susiję tik blogi prisiminimai… 
            – Paspausk pedalą ir mažiau šnekėk.– Tuo metu baigėsi miestas, Edgaras išsitraukė aplanką su popieriais ir ėmė juos žiūrinėti. 
            Nors buvo penktadienio vakaras mašinų kelyje buvo nedaug. Aš važiavau apie 130 kilometrų per valandą greičiu ir man tai atrodė labai greitai. Mūsų niekas nelenkė, tik mes priartėdavom prie mašinų iš užpakalio, parodydavom savąjį ir nutoldavom.
           
Prieš pusiaukelę aš atbulinio vaizdo veidrodėlyje tolumoje pamačiau juodą taškelį. Po penketo minučių jis išryškėjo ir tapo panašus į (raitą) motociklininką. 
            Kai atstumas tarp mūsų ir jo liko maždaug penkiasdešimt metrų, motociklininkas nustojo artėti ir ėmė važiuoti pastoviu greičiu. 
            “Kodėl jis mūsų nelenkia, jei jau pasivijo? Seka?” – pamąsčiau aš, vis žvilgčiodama į veidrodėlį ir matydama tą patį vaizdą. Turbūt tuo aš atkreipiau Edgaro dėmesį, nes jis nieko neklausdamas užsisuko atgal ir pasižiūrėjo. 
            – Et velnias! – pasakė jis ir pridūrė atsisukęs: – spustelėk dar ir jis mūsų nebepavys! 
            – Kur gi dar spustelėti? Ir taip tuoj pakilsim. 
            – Sakai nėra kur spustelėti? – jis pasilenkė, uždėjo savo ranką ant mano kelio ir prispaudė. 
            Iš pradžių aš dar mačiau, kaip rodyklė artėja prie 160–ties, o po to jau nebeliko tam laiko. Ir motociklininkas tikrai atsiliko. 
            – Matyt bijo, kad galva neatsiliktų. – lyg atsakydamas į mano mintis pasakė Edgaras. Jis jau spėjo pažiūrėti atgal ir vėl pasilenkė prie savo popierių. 
            Įvažiavus į miestą aš pasakiau, kad nesiorientuoju Kaune, ir mes apsikeitėm vietomis. čia Edgaras porą kartų paliko mane saugoti mašinos, o pats užėjo į vieną – kitą pastatą su savo aplankų prikrautu diplomatu. 
            Paprastai jis grįždavo greit, bet šį kartą užtruko. 
            Aš neturėjau, ką veikti. Pasižvalgiau naujoje vietoje, apžiūrėjau magnetofonines kasetes. Norėdama užsidegti šviesą, apčiupinėjau salono lubas, bet nieko neradau. Tada atsidariau duris ir užsidegė šoninės lempelės. Kasetės buvo be užrašų. Aš pirmą pasitaikiusią įkišau į magnetofoną. Suskambo rami nebloga muzika. Aš pusiau atlenkiau sėdynę ir atsilošiau. Truputį pasėdėjusi aš užsnūdau. Atsibudau kai atsidarė durys mano pusėje. Aš pamaniau, kad tai grįžo Edgaras ir nori, kad aš vėl vairuočiau, tad  tebebūdama apsnūdusi daug negalvodama persėdau prie vairo. Ir tik tada kai jis atsisėdo supratau, kad tai visai ne Edgaras, o motociklininkas su juodu šalmu ant galvos. Apsivilkęs jis buvo irgi juodai – odinė striukė, juodi džinsai. 
            – Tfu, tu! Jau maniau, kad važiuoti reikės. 
            – Taip. Reikia važiuoti, – tai tardamas jis iš dešinės striukės kišenės išsitraukė grakštų blizgančio plieno revolverį. Man žaibiškai per kūną perbėgo šaltukas, bet aš tik liežuvio galiuku lyžtelėjau lūpas ir, apsimesdama, kad nebijau, atkirtau: 
            – Ak, koks gražus! – Tada nusisukau ir kitu tonu paaiškinau: – Nevažiuosiu aš niekur ir gali čia nemosikuoti. Matai – rakčiukų nėra. 
            – Čia ne bėda. – Jis atidarė smulkmenų stalčiuką, ten rado cigarečių pakelį ir iškratė iš jo rakčiukus. Paskambino jais ir ištiesė. Aš jų net nepaliečiau. 
            Nesimatė koks tai ginklas, bet aš pamaniau, kad jis nešaus. Jei reikalinga mašina, joje niekas nedarys skylių. Jei dujinis – šaunantysis rizikuoja vienodai su “taikiniu”.
           
– Automobilis ne mano, o savininkas tuoj turėtų grįžti. Po to sakys, kad aš nuvariau jo mašiną. Ne, aš niekur nevažiuosiu. 
            – Kaip nori, – atsakė man motociklininkas ir išlipo. Aš nustebau dėl tokio staigaus jo elgesio pasikeitimo, bet ramiai vėl persėdau dešinėn pusėn. Vaikinas tikriausiai kaip tik to ir tikėjosi. Jis, pasirodo, tuo metu apėjo pro automobilio galą ir užtikrintai, įgudusiais judesiais atsisėdo už vairo ir nuvažiavo.
           
– Palauk, – atsitokėjusi, kai mes jau sukom į pirmą posūkį už kvartalo nuo stovėjimo vietos, sušukau aš. – O Edgaras? Ką dabar jis darys? 
            – Jis gi ruošėsi nakvoti Kaune. Pereis per gatvę ir eis miegoti. Deryboms tu jam nebereikalinga. Tik nakčiai… 
            – Kas tu toks? 
            – Aš? Jo geras draugas. Aš apsaugau jį nuo žingsnio, kurio jis po to gailėtųsi, atgailautų. Visada taip būna. 
            – Angelas sargas? Aš jau nieko nesuprantu. 
            – Cha!.. Ne, aš ne angelas. Tą tai jau tikrai galiu garantuoti. 
            – O kur tavo motociklas? 
            – Aš išsiunčiau jį paštu atgal… Juokauju. Rasis kas jį parvaro. Nesijaudink. 
            
Mes jau sukom į greitkelį, o jis vis dar buvo su šalmu, kurio tamsus stiklas dengė veidą.  


             – Bet taip važiuoti pavojinga. 
            – Kam pavojinga, tau, ar man? – su ironijos gaidele balse atkirto man vaikinas. 
            – Gal tu nusiimtum savo šalmą, žodžiu… būtų laikas išsilukštenti… – pradėjau aš. 
            – Negaliu. Nebent tu pažadėtum, kad užsiriši akis ir nežvilgtersi, – net pertraukdamas mano kalbą paprieštaravo vairuotojas. 
            – Aš pati, sau? Tu, ką… – pasipiktinau. 
            – Na, nieko aš tau nedarysiu. Pažadu! 
            – Taip? Ir kodėl aš turėčiau tikėti tavo pažadais? 
            – Damos riterių pažadais visada tiki. 
            – O aš ne visada! – nukirtau. 
            – Tai padaryk išimtį šiam kartui. 
            – O kokiu greičiu tu tada važiuosi? 
            – Ne greičiau negu traukia. Jau beveik vidurnaktis. Mašinų nebus daug. Tai kaip? 
            – Jau geriau užsirišti, jei tu taip nori. Nors aš galėčiau miegoti ir visai tavęs nematyčiau, – pasakiau aš, nors miegoti nė nesiruošiau. 
            – O miegoti nebijotum? 
            – Galima miegoti zuikio miegu. 
            – A, aišku. Atmerktomis akimis? 
            – Nebūtinai. 
            Jis atitraukė striukės užtrauktuką ir nusiėmė nuo sprando šaliką. Aš užsirišau juo akis ir, pasitraukusi kiek galima į dešinę, atsirėmiau į sėdynės atlošą. Pajutau kaip automobilis sustojo. 
            – Aš tau uždėsiu šalmą. Jis viduje pakankamai minkštas, galėsi sau miegoti. 
            Ir nuo šaliko, ir nuo šalmo sklido silpnas malonus kvapas, tačiau primenantis kažką nejaukaus, bet ką, aš tuo metu nesuvokiau. Muzika dar vis grojo, kai aš užsupta greitai važiuojančio automobilio nejučia užmigau. Ir visai ne zuikio miegu… 
            Kurį laiką pamiegojusi ėmiau sapnuoti užpuolimą. Mane tai stumdė nepažįstami žmonės, tai bandė užlaužti rankas. Aš sudejavau ir atsibudau. Buvo visiškai tamsu. “Ak”, – staiga prisiminiau aš, kad mano akys užrištos juodu šaliku, kurio negaliu nuplėšti, nes jį dar dengia šalmas… Aš pajutau, kad mane tikrai glamonėja vyriškio rankos. 
            – Kas, zuikuti? – paklausė jis. 
            – Ne, nereikia, – garsiai pasakiau aš, gaudydama jo rankas. – Tu vos neįvarei man šoko. – Aš jau norėjau šaukti, bet jis atšlijo. 
            “Ką jis nori daryti?” Aš puoliau nusiiminėti šalmą, kad pažiūrėčiau bent į jo veido išraišką. Jis sučiupo mano rankas už riešų ir atitraukė nuo galvos. 
            – Paleisk, – pasakiau aš ir truktelėjau rankas į skirtingas puses, bet jis suspaudė dar labiau ir pasakė: 
            – Aš iki skausmo jas laikysiu, jei tu priešinsies, ir paleisiu, jei būsi rami. – Aš atpalaidavau raumenis ir jo rankos tikrai paleido mano riešus. Tik savo sumanymo neatsisakiau. Dabar ramiai nusiėmiau nuo galvos šalmą, padėjau šalia. Tada nusirišau šalikėlį nuo akių. Ir kaip man teko nusivilti, kai mano pakeleivis vėl buvo su šalmu. – Tu sušnekai per miegus ir aš nutariau tave paglostyti. 
            – Ačiū. Nereikėjo. Geriau pats eitum miegoti. 
            – Taip supratau, kad tu nori pavairuoti? 
            Aš neatsakiau į jo klausimą, bet pasipiktinusi rėžiau, kas pasipainiojo ant liežuvio: 
            – Na, kodėl aš tave turiu matyti kaip kosmonautą. Sakei, kad esi ne angelas, tai gal tu ateivis iš kitos planetos? 
            – O aš tokiais dalykais netikiu. žinai, aš esu Anglijos princas atvykęs inkognito… 
            – Ir kalbantis lietuviškai. 
            – Gerai jau, gerai – aš nesirodau, nes kokia tik mergina mane pamato, tuoj beviltiškai įsimyli. O aš, žinai, toks kietaširdis jas iš kelio išvedu ir pametu. 
            – Na tai ko tau dabar jaudintis? Juk ne tave pameta, o tu. 
            – Tai gal dabar bus kitaip, kai manęs nematysi. 
            – Eksperimentuoji? O kas bus raudonoji gėlelė? 
            – Kokia raudonoji gėlelė? 
            – Pasaka tokia buvo: gražuolė įsimylėjo pabaisą, nes jis padovanojo brangiausią savo daiktą – raudonąją gėlelę… Bet atsimink, ji įsimylėjo būtent pabaisą ir tik tada jis virto kažkokiu gal net princu. 
            – A… Pamenu, pamenu. Klausyk, žinau, kas bus ta gėlelė! Nori aš tau ją padovanosiu? Tik gal nieko, jei ji bus ne raudona? Raudonas labai vagia, po to su jom daug vargo. Bet tu dar neatsakei – ar nori pavairuoti? 
            Aš jaučiausi jau pailsėjusi, todėl pasakiau, kad noriu ir persėdau prie vairo. Jis atsisėdo šonu į mane, kairės rankos alkūnę pasidėjo ant sėdynės atlošo, o delnu parėmė šalmą. 
            – Tau nugarą skaudės, – pasakiau aš, kai mes pavažiavom keletą kilometrų, o jis tebesėdėjo vis taip pat. 
            – Nieko, aš pripratęs prie sunkumų. – Sulig tais žodžiais jis ištiesė dešinę ranką link manęs ir palietė kelį po to delnu nubraukė per šlaunį. 
            – Netrukdyk vairuoti. Aš prie sunkumų nepripratusi, – griežtai mėginau sudrausti jį, tačiau vaikinas nė nemanė nusileisti, jis ėmė siekti savo ranka aukštyn. – Ir tu nebijai atsidurti griovy? – dar paklausiau ir išgirdau trumputį atsakymą: 
            – Ne. 
            Neįspėdama aš spustelėjau stabdį. Jis neišsilaikęs nuslydo nuo sėdynės ir galva stuktelėjo į prietaisų skydo plastmasę. 
            – Atleisk, aš maniau, kad tu prisisegęs… 
            – Nieko sau šposai. Jei būčiau truputį žioplesnis ir be šalmo, tai dabar semtum iš mašinos mano smegenis… – pasitaisydamas šalmą ant galvos pasakė nepažįstamasis. 
            – Nešnekėk. Ne taip jau greit mes važiavom, ne taip jau smarkiai aš stabdžiau. 
            – Nori parodyti, kad esi ne iš kelmo?.. – jis atsilošė ir užsikišo rankas už galvos. 
            – Bet ir ne iš mafijozų, panašių į tave. 
 


            Už automobilio lango jau artėjo miesto žiburiai. Laikrodis automobilyje rodė tris. Aš atvažiavau netoli Ados namų, sustojau už kvartalo. Prieš išlipdama atsargiai įkišau automobilio rakčiukus lygiai kvėpuojančiam gal net miegančiam savo pakeleiviui į striukės kišenę. Atsargiai uždariau duris ir nuėjau namo. 

Rodyk draugams

45-49 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

          Pirmadienį, nežiūrint visą viršininko pastabų, namo vėl išvažiavau kartu su Valteriu. Mes nuvažiavom prie ežero. Kitapus jo matėsi Valterio ir jo brolio sodyba. 
            – Klausyk, kur jūs gavot pinigų tos pirties remontui? 
            – Paėmėm tėvo palikimą, sudėjom mano ir brolio pinigus, dar davė dėdė – tėvo brolis, bet vis tiek didžiausia dalis buvo jūsų su Valdu šefo. 
            – Štai kodėl jis čia jaučiasi kaip šeimininkas! 
            – Kodėl tau taip atrodo? Mes jam visą skolą su procentais grąžinom, kaip tik pradėjo sektis. Aišku, mes jam dėkingi, bet jis mūsų namie toks pat svečias, kaip ir kiti. 
            – Gal būt. Bet ar ta pagarba jam neparemta tavo priklausomybe nuo jo? 
            – Manau, kad ne. 
            – Jeigu jis tau liepia ką nors daryti, ar tu darai? 
            – Žiūrint ką jis ten liepia – jei duoda protingą patarimą, tai padarau taip kaip jis liepia. 
            – Iš kart darai ar dar pagalvoji prieš darydamas? 
            Jis sustojo ir atsisuko į mane. 
            – Tu uždavinėji kažkokius keistus klausimus. Ką tu nori sužinoti? 
            – Tik: ar tu mane išduosi, jeigu jis pareikalaus, – paaiškinau jam. 
            – Kodėl gi tu taip galvoji? Juk aš nuo jo jau tikrai nepriklausau! 
            Jo atsakymas buvo per daug paprastas, kad būtų melagingas. 
            – Malonu girdėti, jei tu kalbi nuoširdžiai, – nors iš mano pasakymo vargiai buvo galima patikėti, kad man – “malonu”. Aš buvau prislėgta draudimo bendrauti su Valteriu, o be to jis manęs nieko nepaklausė apie mano penktadieninį dingimą. Staiga aš pralinksmėjau sugalvojusi pagąsdinti Valterį, bet, jam to neparodžiusi, apsisukau ir nuėjau ežero pakrante. Už keleto žingsnių pamačiau žemai į vandenį nusvirusį beržą. užsilipau ant jo ir balansuodama pasakiau: 
            – Va šoksiu į vandenį ir nusiskandinsiu! 
            – Baik juokus! – pasakė Valteris, nors visai neatrodė, kad jis priimtų mano žodžius už juoką. Jis ištiesė ranką, lyg aš stovėčiau ant bedugnės krašto ir dar pratarė: – Iš kur gi tokios mintys!.. Duok ranką… Eikš čia, eikš… 
            – Juk čia negilu – nebus net iki pusės blauzdų! – Aš padaviau jam ranką ir jis prisitraukė mane į savo glėbį. 
            Tada mes ėmėm juoktis, triukšmauti, krykštauti ir gainiotis. Kai jau buvo panašu, kad pavargome, Valteris prirėmė mane prie mašinos, o pats atsistojo priešais. Jis laikė mano rankas, po to paleido ir atsegė viršutinę mano juodos palaidinės sagą. Aš greitu judesiu užsegiau ją ir, parodydama ant auksinės grandinėlės kabantį pakabuką su rubino akute, pasakiau: 
            – Matai – šviesofore dega raudona šviesa! 
            – Šalin šviesoforus! – suskandavo kaip revoliucinę šūkį Valteris suimdamas mano rankas ir atitraukdamas nuo kaklo, kad jam netrukdytų, ir vėl ėmėsi segti tą pačią sagą. 
            – Ką tu dabar darai? Negalima! – griežtai lyg mokytoja pirmaklasiui pasakiau aš. 
            – Š–ššša!.. – pabučiuodamas tildė mane jis. 
            Aš nusijuokiau ir pabandžiau ištrūkti iš vyriško glėbio viena koja žengdama žingsnį į šoną. Valteris niekaip nenorėjo manęs paleisti, todėl pasinaudodamas proga prisispaudė arčiau ir mūsų kojos persipynė. Atsegęs antrą sagutę jis rado apatinuką ir juokingai užprotestavo: 
            – Kam tau reikėjo apsivilkti tokį nereikalingą rūbą, kai lauke taip šilta?! Megztinis, palaidinė, dar šitas! – skaičiuodamas Valteris švelniai timptelėjo už kiekvieno rūbo. Dabar jis įsikniaubdamas į duobutę kakle bučiavo odą, o rankomis ėmė kelti mano siaurą džinsinį sijoną. 
            – Baik, aš tau sakau! – sušukau aš ir ėmiau kvatotis. 
            – Kokia palaima tave pakankinti!.. – nekreipdamas dėmesio į mano komentarus atsiduso jis. 
            – Baik!.. – vėl sušukau ir net papešiau jį už plaukų. Jis staigokai atšlijo ir pasakė: 
            – Užteks. Sėdam į mašiną, važiuojam namo. 
            Tačiau, kai mes susėdom, jis net rakčiuko nepajudino, o apkabino mane ir pabučiavo. Aš vėl truputį ėmiau priešintis, ir jis nusijuokė: 
            – Ką tu čia dabar vaizduoji? 
            – Gal aš išauklėta katalikiškame pensione. 
            – Užmiršk visokius katalikiškų pensionų paauklėjimus! 
            – Ką jus, pone! Kaip galima tokius dalykus užmiršti? 
            Vietoje atsakymo jis nulenkė automobilio sėdynės atlošą, paguldė mane ten, po to net atsegė dar vieną palaidinukės sagą, bet vis dėl to apsiribojo bučiniais.

Rodyk draugams

49-53 psl.

2008-04-06 parašė Alexandra Kerys

                 * * *

            Beveik kasdien mes kur nors važiuodavom. Kartais į mišką, kur mėgavomės vienuma, kartais atvirkščiai, į kokią kavinę, kur mums buvo malonus ir linksmų žmonių šurmulys. 
            Penktadienį į mano kambarį vėl atėjo viršininkas. Aš tądien buvau puošniai apsivilkusi: baltą, aptemptą, pūstomis rankovėmis palaidinuką susikišau į savo plačias rausvas kelnes, o jas susijuosiau violetiniu dirželiu. Edgaras vertinančiai nužvelgė mane. 
            – Jei šiandien tu vėl išvažiuosi su tuo kaimiečiu, mano kantrybė truks, – pareiškė jis išdidžiai atsirėmęs į kambario kampe stovinčią spintelę. 
            – Jis joks kaimietis. Kodėl jūs norit reguliuoti mūsų asmeninius santykius? Man atrodo, nei jis, nei aš jums nepriklausome. 
            – Taip, tu dar nepriklausai, bet prisimink – vienas mano žodis – ir tu darysi tai, ką aš norėsiu. O jis… Tu teisi, jis nuo manęs jau nepriklauso. Aš tik svečias jo namie. Tai man ir nepatinka, jis gali man pakenkti. 
            – Na kodėl? Mes su juo apie nieką tokio nešnekam… 
            – Užteks. Paskutinį kartą sakau – nevažiuok su juo! – jis nuėjo link durų. 
            – Tai ką, pėstute eiti? 
            Jis sustojo tarpdury, mostelėjo pirštu ir pasakė: 
            – Kaip nori. Jei važiuoji, nepavydžiu nei tau, nei jam! 
            – Atrodo, kad kaip tik pavydite! – ištrūko man jam pavymui. 
            Darbui besibaigiant Valteris vėl užbėgo pas mane, lukterėjo, kol aš viską sutvarkiau, ir mes išėjom. 
            – Kur važiuosim? – paklausė jis, kai mes prisiseginėjom diržus. 
            – Gal namo. – Be entuziazmo suskambo mano žodžiai. 
            – Pas mane? – bandė juokauti vyriškis. 
            – Ne, vežk mane namo. Šiandien mano nuotaika bloga. 
            – O ryte tai gera buvo? 
            – Man ją tik ką sugadino. 
            Mašinai pajudėjus aš nusiaviau ir apsikabinau kelius rankomis. Toks sėdėjimo būdas man priminė vaikystę, kada aš norėdavau atsiriboti nuo mane neteisingai kaltinančių ar barančių tėvų. Tokia visuomet būdavo mano apsauginė reakcija. Ir niekuomet neleisdavau sau verkti, nors kaip tik tai visus labiausiai siutindavo. 
            Mes privažiavom pirmą sankryžą ir sustojom užsidegus raudonai šviesai. Abu atkreipėm dėmesį, kad skersinėje gatvėje prieš žalią šviesą stovi smarkiai parūdijęs, truputį lankstytas automobilis. Buvo panašu, kad jis bergždžiai mėgina užsivesti variklį. 
            Mums užsidegė žalia šviesa. Valteris ėmė važiuoti artėdamas link sankryžos vidurio. Staiga ta seniena smarkiai truktelėjo pirmyn ir mane apniko neišvengiamo susidūrimo jausmas. 
            Valteris dar spėjo nusikeikti, dar bandė kažkur išvairuoti, bet jo pastangos buvo bevaisės. Aš įsitempiau, ir automobiliai susidūrė. Smūgis buvo smarkus. Dešinės durelės beveik visos buvo salone, ir jei aš nebūčiau susikėlusi kojų ant sėdynės, tai jos, tikriausiai, jau būtų lūžusios. 
            Kaip tik mes sustojome, Valteris atsisuko į mane ir su baime paklausė: 
            – Kaip tu? Ar tave kliudė? Ar niekur nesužeidė? 
            – Ne. Aš visiškai sveika, – perdžiuvusia gerkle vos ištariau aš. 
            – Ačiū Dievui, – pasakė jis man ir išlipo lauk, norėdamas apžiūrėti, kas liko iš jo automobilio. 
            Iš kaltininkų automobilio iššoko trys vaikinai. Vairuotojas pribėgo prie Valterio, išsitraukė kelis pakelius pinigų ir ėmė atsiprašinėti. Kiti du vaikinai, stambesni už vairuotoją, pribėgo prie savo bagažinės, ištraukė iš ten stambius geležinius įrankius ir, greitai grįžę prie mano durų, jas išlaužė. Aš norėjau pasiekti savo batus ir išlipti, bet vienas stambuolis sustabdė mane: 
            – Nesikelk, mes nuvešim tave į traumatologinį skyrių, nes tu gali būti sužeista. 
            – Bet manęs net nepalietė niekas, – paprieštaravau. 
            – Gali atsitikti taip, kad tu ir pati to nepastebėjai arba esi šoke. 
            – Kokiam dar šoke!? Paliktumėt mane ramybėje. 
            – Jokiu būdu! – nukirto vienas iš jų ir pakėlė mane ant rankų. 
            Atrodė, kad trečiasis vaikinas paprašė sustojusio pažiopsoti vairuotojo, kad pastarasis pavežtų iki ligoninės. Mane pasodino į tą mašiną, ir vienas iš avarijos dalyvių nuvažiavo sykiu su mumis. Pakeliui jie labai artimai šnekėjosi, todėl man ėmė atrodyti, jog jie jau senai pažįstami. 
            Traumatologiniame skyriuje tuo momentu tebuvo seselė. Ji paėmė pildyti popierius ir paklausė mano adreso. 
            – Rūtų 8, – abejingai atsakiau į klausimą aš. 
            – Cha, o aš gyvenu 9–tame name. Kodėl mes niekuomet nesusitikom? – nusistebėjo mergina. 
            – Nežinau, gal tiesiog į skirtingas puses vaikštome. 
            – Gal todėl, kad aš dažnai dirbu antroje pamainoje. – Pati padarė išvadą mergina. 
            – Kuo tu vardu? – paklausiau aš. 
            – Rūta. Rūtų gatvėje gyvena. Neblogai, ar ne? 
            – Rūta, ar nepaskolintum man kokio nors apavo? mano bateliai liko automobilyje po avarijos. 
            – Aš turėjau sportbačius nuo tų laikų, kai sportavau. Einu tuoj paieškosiu. Rūta išėjo į kitą patalpą, o tuo metu atėjo gydytojas. 
            Jis lyg tarp kitko paklausė, kur aš atsitrenkiau avarijos metu. Kai pasakiau, kad buvau prisisegusi diržus, laikiausi ir dar be to, buvau susikėlusi kojas ant automobilio sėdynės, jis tik paprašė kilsterėti kelnes ir pažiūrėjo, ar nėra ant kojų mėlynių. 
            – Manau, kad tikrai jūs šioje avarijoje nenukentėjote. Jeigu bus nusiskundimų, prašom kreiptis pas mus, o dabar galit eiti namo. – Po šių žodžių jis apsisuko ir nuėjo į savo kabinetą. Aš lukterėjau, o tada atėjo Rūta. 
            – Žinok aš radau tuos savo sportbačius, bet man buvo gėda tau juos duoti tau, aš nuėjau pas dar vieną savo draugę, kolegę, ir ji davė savo batelius. Todėl taip ilgai užtrukau. Ar tu galėsi juos šiandien ar ryt parnešti? 
            – Manau taip, jei vėl nieko neatsitiks. 
            – Jei jau dabar laimingai baigėsi, tai gal šiandien likimas tavo kantrybės jau nebebandys? 
            Nenorėdama išsakyti savo įtarimo, kad visa avarija buvo paruošta tyčia, ir nežinodama, ar, jei aš teisi, jų tikslas buvo tik mane pagąsdinti ar daugiau, atsakiau: 
            – Kartais būna dienų lyg tyčia… Nesėkmių dienų. Ir nelaimės užgriūna viena po kitos. – beveik kaip žodžius iš kokios poemos pasakiau aš. 
            – Bet neatrodo, kad tu dėl to nusimintumei. 
            – Ačiū dievui, man retai atsitinka kas nors rimto – aš atsikėliau nuo kėdės baigusi autis batus ir žengiau link durų. – užeik kada turėsi laiko vakare. Aš tokiu laiku jau visuomet būnu namie. Išgersim arbatos su uogiene, o gal ir šeimininkės pyragėlių klius. Ji dažnai juos kepa, kai grįžta po pamokų. 
            – Kaip šeimininkės? Tu ne su tėvais gyveni? 
            – Ne, aš nuomoju kambarį pas Adą, ponią Adą. 
            – Kai atsikraustė ji vadinosi panelė. – Rūtos balsas man nepatiko. 
            – Tu turi asmeninių nuoskaudų? Palauk, ji sakė, kad čia jau labai seniai gyvena? 
            – O ne, man ji labai patikdavo… Tas namas gal ir jos, bet jis, kiek pamenu, būdavo visą laiką tuščias ir, tik prieš penketą metų ji čia pradėjo gyventi. Staiga, be jokio kraustymosi, baldų vežimo ar panašiai. Tas paslaptingumas labai gąsdina mano motiną. Ji sako, kad Ada buvo ištekėjusi, bet pabėgo nuo savo vyro. 
            – Išsiskyrė? – norėjau patikslinti. 
            – Ne, pabėgo. Tik. 
            – O vaikai? 
            – Nesigilinau. 
            – Na ir gerai! O aš nesigilinau dėl ponios ar panelės. Sakau “ponia Ada” ir tiek. Ji pati taip pageidavo. Be to, šitokio amžiaus moterį vadinti panele… Man nelabai liežuvis verčiasi… Tai užeik, lauksiu! 
            – Pasistengsiu užeiti. Sudie! 
            Aš užsisegiau striukę, pasiėmiau į rankas savo kuprinukę ir išėjau iš kabineto.

Rodyk draugams