KAM TEKO PAPARČIO ŽIEDAS

1992 m. pavasaris

* * * * *

Pirkdama bilietus į traukinį klausiausi už nugaros šnekančių žmonių. Pagyvenęs moteriškas balsas šnekino jaunesnį vyrišką: 
             – Kada man atvesi marčią?
             – Man dabar ne tas galvoje. O be to, neturiu ką atvesti.
             – O Kristina?
             – Hmm… Mes jau išsiskyrėm. Jau nuo kovo mes nebebendraujame. 
             – Ir vėl?
             – Ar aš tau iš karto nesakiau, kad ji ne mano skonio?
             – O kokia gi tavo skonio?
             – Va ji, matai?…
            Man tapo įdomu, kaip gi atrodo ta mergina, bet aš apsižvalgiusi lyg tyčia nemačiau nei vienos merginos. Eilėje stovėjo kelios pagyvenusios moterys, viena storulė paauglė, o daugiau buvo vien vyrai. Aš pamaniau, kad reik pasižiūrėti, kaip gi atrodo tas potencialus jaunikis, bet kai aš atsisukau, moteriškė, stovėjusi už nugaros pasisuko į vaikiną ir jos pakaušis užstojo man beveik visą vaizdą.
            ,,O Dieve, nejau jis šneka apie mane?“ – pagalvojau aš ir staiga nuraudau.
            Tačiau tuo metu kaip tik atėjo mano eilė prie kasos ir aš nusipirkusi bilietus dar kartą atsisukau į juos, bet vėl tepamačiau jų nugaras.  
           Iki traukinio buvo likęs tik ketvirtis valandos, tad aš dar nusipirkau žurnalą spaudos kioske ir jau nuėjau į peroną. 
            “Už lango toks pavasaris. O aš kasdien vis labiau jaučiu, kad ne gyvenu, o tik egzistuoju. Gyvenimas lėtai ir monotoniškai slenka pro šalį. Kaip vaizdelis pro traukinio, kuriuo aš važiuoju, langą. Ir negaliu aš jam pasakyti – stok, palauk, pasiimk mane kartu. Galiu tik gainiotis iš paskos…” 
            Aš pakėliau akis nuo žurnalo, kuriame taip ir neperskaičiau nė vienos eilutės, mąstydama apie visus liūdnus dalykus. Ir vėl iškilo Linos vaizdelis: “Gerai jai – buvo turiningas gyvenimas, draugai, turistiniai žygiai, kelionės, dainos, vakarai. Ir vienas, pats brangiausias, kuris prieš pusmetį pasiūlė jai savo ranką ir širdį. O aš? Ji mane, savo pusseserę pakvietė į savo vestuves, o aš net kalbėti žmoniškai nemoku – vis ką nors per daug teisingo lepteriu; nei apsirengti neturiu kuo – ta pati prieš septynerius metus siūta suknelė! 
            Bet gal ir gerai, kad aš vis viena ir viena? Vienumos aš bijau mažiau negu minios…”

Dar vienas piešinukas. Prisipažinsiu, nesu profesionalė, piešiu tik laisvalaikiu, tad kai kurias detales sunku pavaizduoti.

Pokalbis “Klaipėdos” viešbučio kavinėje  [jei norite prisiminti]

“Kiekvienas jo prisilietimas priverčia mane sudrebėti… Kodėl aš dabar sėdžiu ir nieko nesakau…” - Mąstė Emilė, jausdama Arno rankų šilumą ant savųjų… Šis rytas kažką pakeitė.

Va taip! :) Jei kas ieškos pradžios, tai ji yra čia

Iliustracija pabaigai kuri yra štai ten: štai ten

Na pabandžiau paryškinti

Aš labai stengiausi, bet vistiek jis nevisai toks, koks turėtų būti.  Jis ne ten žiūri…, jo ne tokia šelmiška išraiška…

Nelabai moku paišyti vyrišką veidą, tai kol kas tik akys (kitą prašau įsivaizduoti šešėlyje :))

            Ramiai slinko pavasario dienos. Gamta pasidabino nuostabiai žaliu rūbu. Saulė užkopė į aukščiausią tašką… 
            Joninės. Jų atšvęsti su jau seniai matytomis mokyklos draugėmis nuėjom į miesto parką. Merginos vis puolė į šurmulį, o mane, kaip visuomet, nenugalimai traukė ramybė, todėl aš pati viena likau prie laužo. 
            – Sveika, ko liūdi? – vos tik muzikantams užgrojus linksmą polką pasisveikino priėjęs vaikinas. Aš pažinau jį – tai buvo tas “artistas”, kurį mes pavasarį matėm su Adele. 
            – Nejaugi taip matosi, kad liūdžiu? 
            – Žinok, matosi. Ar nesušalai besėdėdama? Gal eime pašokti? 
            Nenorėdama atsikalbinėti, kas be to keistai atrodytų aplinkiniams, aš sutikau, bet su sąlyga: 
            – Vieną šokį, kad nepasimesčiau, nes čia mūsų susitikimo vieta. 
            – Viktoras, – man atsistojus, prisistatė jis. 
            Pasistengiau nusiteikti linksmai, nors nusiteikinėti nelabai ir reikėjo: man visuomet pakyla nuotaika, kai sutinku pažįstamą žmogų. Arba randu naują pažįstamą. 
            Šokdamas vaikinas juokavo, todėl, kad girdėtųsi žodžiai, mes vis labiau tolom nuo triukšmo, kol aš atsitokėjau, jog mes jau miške. Kai tik nutilo muzika, aš tariau: 
            – Na gerai, aš einu. 
            – Aš tave namo parvešiu. 
            – Ne, mes su draugėm kartu atėjom ir išeisim kartu, – aš jau buvau beeinanti, kai jis mane sulaikė: 
            – Aš nesiūlau. Tiesiog vešiu tave namo ir viskas. 
            – Kuo aš užsitarnavau tokią garbę?.. – klausiau vis dar bandydama ištrūkti, vis dar kupina drąsos. 
            – Mane prašė tave parvežti, bet aš nenorėjau iš karto tavęs gąsdinti. 
            – Gąsdinti? Kas nors atsitiko su Ada? – Čia aš padariau taktinę klaidą… – Geriau būtum iš karto pasakęs! – Ir aš nuėjau su juo, tik dar įspėjusi vieną netoli buvusią draugę. 
            Jis nusivedė mane prie savo automobilio. Tai buvo “aštuntukas” su šiek tiek aplankstytu priekiu. Mane įleido pro kairiąsias duris, paaiškindamas, kad kitos neatsidaro. Vos tik atsisėdusi pajutau kažkokį nerimą ar nelaisvės jausmą. 
            – Kas jai atsitiko? – paklausiau. 
            – Nežinau. 
            – O ką tu iš viso žinai? – jau pasipiktinusi labiau surikau nei paklausiau. 
            Jis atsakė labai ramiai: 
            – Dabar nuo tavo rėkimo niekas nepasikeis. 
            Tie žodžiai manyje pažadino visišką abejingumą, nes jie skambėjo labai įtikinamai. Aš nutilau ir taip prasėdėjau iki pat namų (nes tikrai automobilis privažiavo prie Ados namelio). Viktoras išlipo, kad praleistų mane. Jau išlipdama aš pastebėjau tą patį (arba panašų) skrybėlėtą siluetą. Jis priėjo prie manęs ir tarė: 
            – Eime pasivaikščioti. 
            – Aš skubu namo! – atšoviau. 
            – Neskubėk, mes tave truputį apgavom, – pasakė jis, užkirsdamas visus mano bandymus patekti į kiemą. 
            Atsisukau į automobilį, kuriuo atvažiavau, ir pamačiau, kad Viktoras jau sėdi už vairo ir užvedinėja variklį. 
            – Ką tai reiškia, Viktorai? – netekusi kantrybės užsipuoliau jį. 
            – Joninės, – pasakė jis nepakeldamas akių į mane ir nuvažiavo. 
            – Adele! – surikau. 
            – Jos nėra namie. Ją kai kas pasikvietė į svečius, – eidamas artyn atsakė vaikinas su skrybėle. 
            Aš apsisukau ir puoliau bėgti tolyn (gal bergždžiai mėgindama pasiekti motinos namus). Tačiau už penkių žingsnių vos neatsitrenkiau į kitą stambų vyriškį. Greit pasisukau į šoną ir norėjau rėkdama nors kiek nubėgti, bet tas žmogus viena ranka mane sučiupo ties liemeniu per rankas, o kitą prispaudė prie mano veido – atrodo, ir jie nenorėjo triukšmo. Dar vienas skarele nuo mano kaklo užrišo man akis. 
            Visai nepatogioje padėtyje pasipriešinti mane panėšėjo iki kito automobilio, kuriuo vežė ne ilgiau kaip minutę, įskaitant užvedimą ir pastovėjimą prie vartų (vadinas, visai netoli). 
            Jie dviese įvedė mane į namą ir pasodino ant labai minkšto kilimo, o tada paleido rankas ir aš nusirišau skarą. Aplink tvyrojo beveik visiška tamsa, tik viename kampe švytėjo cigaretės žiburėlis. 
            Aš maniau, kad kambaryje daugiau nieko nėra, bet šalia čirkštelėjo degtukas, kurį ilga ranka nešė prie mano veido. Aš staigiai pūstelėjau, ir degtukas užgeso. Tada išgirdau žmogų šlaminant prie kitos sienos. Jis uždegė žvakę ir pastatė ją ant šalia manęs stovinčios senoviškos komodos. 
            Tuo metu į kambarį įėjo mane atvedę vyrai. 
            – O–o–o! 
            – Šeimininkas! – nuskambėjo kelių balsių sutartinė. 
            Šeimininkas – tai buvo tas pats skrybėlėtas vaikinas – atsisėdo po žvake. Nuo skrybėlės ant veido krito šešėlis ir jo bruožų aš vėl negalėjau įžiūrėti. 
            Jie persimetė keliais žodžiais, ir vienas padavė kitam nedidelį butelį. Šis įpylė pusę stiklinės neaiškaus skystimo ir, padėjęs butelį, laisva ranka norėjo suimti mano dešinę, kurią aš staigiai ištraukiau. 
            Pasigirdo aplinkinių juokas. 

             Sekundę padvejojęs, tas pats jaunuolis vėl suėmė mano ranką, tik tvirčiau, todėl aš nebesugebėjau jos ištraukti, ir įstatė į ją paprastą storo stiklo stiklinę.

            – Išgerk, – trumpai tarė.

            – Kas čia? – paklausiau ir tuojau išgirdau labai paprastą atsakymą:

            – Spiritas, skiestas vandeniu.

            Aš ją pakėliau, pažiūrėjau prieš žvakės šviesą ir staiga mečiau pro atdaras duris. Stiklinė pataikė į koridoriuje kabėjusį paveikslą ir sudužo su dideliu trenksmu.

            Šeimininkas pažiūrėjo į duris ir mostelėjo:

            – Karoli, uždaryk…

            Įsakymas buvo įvykdytas nedelsiant. Tada “vadas” pasisuko į mane ir prašneko:

            – Oi, kokia rimta mergaitė iš pensionato! Nusišypsok… – rodės, jis maldauja.

            – Kam tau to reikia? – paklausiau.

            – Mes čia susirinkom pasilinksminti, o ne pasimelsti.

            – Tu nori pasityčioti išmanęs? Jūs susirinkot, bet ne aš. žinok, aš greičiau numirsiu, nei tau tai pavyks, nes man čia vis tiek neįdomu.

            – “Čia” – tai tarp mūsų ar šiam pasauly?

            – Ir ten, ir ten.

            – Oi, oi, oi!.. O kaip tu žudysies?

            – Aš nesižudysiu. Paprasčiausiai – numirsiu ir viskas.

            – Tai tu išgerk, pamatysi, taps įdomu ir nebereikės mirti!

            – Ne.

            Čia įsikišo Karolis:

            – Tai gal pagirdom, jei ji pati nenori?

            – Ak, kokią teisingą mintį tu pasakei! Aš ją palaikysiu, o tu pagirdyk, – lyg truputį vaizduodamas pasakė šeimininkas. Atrodė, kad jis tą pokalbį paruošė iš anksto. Vis dar nenusiimdamas skrybėlės, vaikinas užėjo man už nugaros ir suėmė už abiejų rankų.

            Antrasis pripylė kitą stiklinę. Aš pabandžiau atsitraukti, bet stipriai laikoma, nesugebėjau net pajudėti. Stiklinė neišvengiamai artėjo, vaikinas lenkėsi… kol staiga suklupo ir smarkiai apipylė mano megztinį. Jis tikrai suklupo netyčia, nes tuojau garsiai nusikeikė. Aplinkiniai tyliai (ir nelabai) juokėsi, o aš tuo metu užsimerkiau ir vėl nuleidau galvą.

            Staiga visi nutilo, o šeimininkas paleido mano rankas. Pasinaudodama proga, aš jomis užsidengiau veidą ir atsimerkiau. Pro pirštus pastebėjau šviesą ir išgirdau naują, senesnį už kitus balsą:

            – Patrauk jos rankas nuo veido!

            Kažkieno valingą įsakymą šeimininkas įvykdė tuojau pat.

            Mane akino žibintuvėlio šviesa, ir aš nemačiau tarpdury stovinčio žmogaus.

            – Eime, pasišnekėsim, – skambant šiems žodžiams šviesos spindulys, kuris gerai išsiskyrė prirūkytame kambaryje, pakilo kiek aukščiau mano galvos. Stodamasis šeimininkas paleido mano rankas, ir aš vėl užsidengiau veidą. Žingsniams priartėjus prie durų dar kartą pasigirdo nepažįstamojo balsas:

            – O jos te nepaliečia nieks pirštu! Ir nustokit rūkyti! – po šių žodžių užsidarė durys ir trakštelėjo spynoje pasukamas raktas.

            Visi nuščiuvo, tiesa, gal jie nuščiuvo tik svetimajam pasirodžius, bet aš tik dabar tai pastebėjau. Po gana ilgos pauzės, nedrąsus balsas paklausė:

            – Kas jis toks?

            – Negi nesupratai? Jo tėvas, – kažkas atsakė pašnibždom.

            – Jo gi nebuvo, iš kur jis atsirado? – vėl paklausė tas pats balselis.

            – Gal grįžo. Iš kur tu žinai, kad jo nebuvo? Jis galėjo būti kitame namo gale! – jau pasipiktinusiu, bet vis tiek šnabždančiu balsu nuskambėjo atsakymas, ir vėl įsivyravo tyla, kuri truko gal penkias minutes, o gal ir ketvirtį valandos, tačiau manęs tikrai niekas nepalietė.

            Paskui atsidarė durys, įėjo “vadas”.

            – Karoli, mes turim parvesti ją namo ir “užmiršti”, – su ironija paskelbė jis.

            Karolis atsistojo, padėjo atsistoti man. Tiksliau, ne padėjo atsistoti, o pastatė. Po to “vadas” užrišo man akis.

            Kai mes išėjom už durų, “vadas” dar grįžo ir už kelių sekundžių pavijo mus su viena panele.

            Ponios Ados namų raktus jie, tikriausiai, rado tarp mano daiktų. Mano kambaryje jie paguldė mane ant lovos, uždengė langą ir panelė ėmė plėšyti popierių. Tai man nepatiko, bet negalėjau nieko padaryti, nes dabar Karolis laikė mano rankas.

            Ką jie ruošėsi daryti, supratau, kai man užveržė ranką aukščiau alkūnės. Buvo aišku, kad jie vis vien padarys, ką nori, todėl nebesipriešinau. Į veną įšvirkšti vaistai pasirodė labai skaudūs, aš nesusilaikiau ir surikau:

            Aš labai ilgai sapnavau košmarus. Už lango jau buvo šviesu. Aš šimtą sykių bandžiau atsikelti, bet kiekvieną sykį, kai jau atrodė, jog išlipau iš lovos, staiga atmerkdavau akis ir pajusdavau, kad vis dar guliu, kad nepajudinau nė vieno raumens. Man buvo baisiai bloga, aš norėjau šaukti, bet ir tam neturėjau jėgų. Pagaliau, praėjus visai amžinybei, mano miegas tapo ramus. 
            Kai atsibudau, į mano kambarį švietė saulė. žvilgterėjau į kairę ranką, ant jos buvęs laikrodis rodė 16:45. Savijauta buvo šuniška. Beprotiškai skaudėjo galvą. “Kokio ten šlamšto jie man įleido?” – sukosi galvoje vienintelė mintis. 
            Labai norėjosi gerti ir tuo pat metu pykino. Apačioje radau šeimininkės raštelį: 
                                                Emile, 

            Išvažiavau su kaimyne į jos sodus. 

                                                            Ada 

            Išėjau į kiemą ir atsisėdau ant laiptų. Pribėgo šuo. Rodės, jis matė mano savijautą ir norėjo pralinksminti. 
            – Sargi, Sargiuk, – aš pakasiau jam nugarą ir atsikėliau – reik eiti ko nors atsigerti. 
            Tuo metu Sargis nubėgo prie vartų ir ant kažko sulojo. Aš žvilgterėjau į tą pusę. Ten šalia vartų stovėjo kartoninė dėžė. 
            Priėjau pažiūrėti. Ji buvo pilna “Fantos” gėrimo butelių, o ant viršaus sąvaržėle prisegtas spausdintas raštelis: 

            ATLEISK MAN, TO PASISTENGSIU DAUGIAU NEDARYTI… 

            Apvarčiau. Daugiau nė žodelio. Pasiėmiau į rankas dėžę ir grįžau į namą, atsigėriau. Sugalvojau nusimaudyti. Tada pastebėjau, kad nepakenčiamai maišo ilgi plaukai. Po dušo pasijutau dar labiau pavargusi. Grįžau į viršų. Nusistačiau 9–tai ryto žadintuvą. Nugriuvau į lovą ir vėl užmigau. 
            Neatsibusdama išmiegojau iki ryto. Atsikėlusi tuojau susiruošiau ir nuvažiavau į gerą kirpyklą. Nesugebėjau tinkamai paaiškinti ko aš noriu, dėl to mane nukirpo kiek per trumpai, visai berniukiškai… 
            Pusę dienos slankiojau po miestą, sėdėjau parke, o po pietų picerijoje vėl pasijutau blogai. Gal nuo užvakarykščios dienos, o gal nuo nusikirpimo galva ėmė svirti į priekį ir mausti. 
            Ir kankinausi taip beveik savaitę. Darbe laikiausi iš paskutiniųjų, kol pagaliau kažkas atnešė sanatorinį kelialapį, kurio niekas nenorėjo imti. Visi norėjo poilsio namų, o be to sanatorijai reikėjo gydytojo nukreipimo, o visi mano kolegos vaizdavo sveikus… 
            Aš pasakiau – duokit jį man. Gydytoja, apžiūrėjusi mane, net nepaklausė, kam man to reikia – sveikata nuo apsinuodijimo vis dar buvo nekokia.

            Sanatorijoje aš išbuvau beveik du mėnesius, nes pirmam mėnesiui aš gavau net ligonio lapą, o antrą mane paliko jau atostogų sąskaita. 
            Ten buvo nepaprastai gera. Pirmą savaitę šalia gulėjo labai tyli moteriškė, kuri visai manęs nejudino, o likusį laiką turėjo gydytis jauna mergaitė, bet ji persitempė savo lovą į kaimyninį kambarį, kur nakvodavo dvi jos draugės. 
            Kiekvieną dieną eidavau į baseiną. Pasiskolinau iš žmonių kaime dviratį, važinėjau po apylinkes. 
            Motina buvo atvažiavusi porą kartų, bet ji išvažiuodavo vėl supykusi ant manęs. Mat ji vis norėdavo kalbėti su manimi apie mano darbą, o aš iš pradžių juokaudavau, o po to imdavau sakyti, kad atostogauju. 
            – Tave išmes kaip šlapią katę, aš pati tuo pasirūpinsiu, – metė ji ir dingo už durų. 
            – Na ir tegul. Rasiu geriau, – atsikirtau. 
            Laikas prabėgo ir aš išvažiavau namo atsigavusi ir pasiilgusi Ados. Tai buvo vienintelis žmogus, kurį aš norėjau matyti. 
            Bendradarbiai sutiko mane linksmai, bet kažkaip kitaip. Ir tikrai – motina, atrodo, savo pasiekė. Nors kam jai to reikėjo? Mane atleido, nors viršininkas ir pasakė, kad jis labai apgailestauja, bet jam nelikę kitos išeities. Kai grįžau iš viršininko, bendradarbiai man padovanojo visą kartoninę dėžę dovanų. Aš nubėgau, nupirkau tortą, ir mes labai linksmai praleidom laiką. Kiti net stebėjosi, kodėl aš tokia linksma, kai čia vyksta tokie dalykai.

            Rytojaus dieną į darbą nebeėjau. Mėgavausi dykaduoniavimu. Man pažadėjo mokėti du mėnesius algą, ir aš iš ryto voliodavausi lovoje, eidavau pirkinių į parduotuves arba knygų į biblioteką. Po pietų lankydavau drauges ir gimines. Pusę mėnesio tokia dienotvarkė mane patenkino. Tačiau antros savaitės pabaigoje pasijutau vieniša. Pačiai tapo keista. Veik visą vasarą buvau viena, bet neliūdėjau. Gal gamta, oras kėlė man tada nuotaiką? Turbūt labiausiai tą vienišumą sukeldavo tai, kad ponia Ada vėl ėmė dirbti. Netoliese, vidurinėje mokykloje. Paėmė mokytojauti ją, pensininkę, nes jau antra mokytoja susilaukė vaikučio, tai direktorius, nenorėdamas rizikuoti dar vieną kartą, paprašė metus ar porą padirbėti ponią Adą. 
            Mokykloje ji užtrukdavo iki penktos, o kartais ir šeštos valandos vakaro, o aš tuo metu dirbdavau visus darbus namie ir vėl prisimindavau, kad esu viena. Nors iš paskutiniųjų purtydavausi visokių kvailų minčių, jos vis tiek lindo, todėl čiupdavau knygą ir bėgdavau skaityti į parką. Ten vienišumas taip smarkiai nesijausdavo. Pro šalį vaikštantys žmonės nukreipdavo mintis nuo savų problemų. 
            Taip kartą, įpusėjus rudeniui, sėdėjau parke ant suoliuko po klevais nuo kurių lėtai vartydamiesi krito dideli geltoni ir raudoni lapai. Po pietų apsivilkau rudeninį paltą, todėl ir žvarbus vėjas tapo nebaisus. 
            Ant to paties suoliuko prisėdo du pro šalį ėję vyrai. Vienas maždaug keturiasdešimt penkerių metų, kitas smarkiai jaunesnis. Jie apie kažką įtemptai šnekėjosi, bet aš sugebėjau jų negirdėti. Mano knyga pasirodė labai nuobodi, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau, ir aš sau nepastebimai vis nuklysdavau “į dausas”. 
            Vieno tokio nuklydimo metu kažkuris iš vyriškių šūktelėjo: 
            – Beproti, ką gi tu šneki, žmonės klauso, dar nušliauš į policiją! 
            Man akimirkai tapo juokinga, juk aš nieko negirdėjau, kol neatkreipė mano dėmesio tuo šūksniu. Pasisukau į juos pažiūrėti: vienas iš jų sėdėjo, o kitas stovėjo ant suoliuko pasidėjęs koją. 
            – Gerai, eik. Po to pašnekėsim. – tarė pastarajam sėdintysis. – O ja aš pats pasirūpinsiu. 
            Po tų žodžių vienas iš jų nuėjo į tą pačią pusę, iš kurios ir buvo atėjęs, o kitas atsikėlė nuo suoliuko ir žengė artyn. Aš truputį jo išsigandau, todėl užverčiau knygą, įkišau ją į rankinuką ir, jau norėjau keltis, bet jis pasakė: 
            – Palauk. 
            – Laukiu, – nekeldama panikos atsakiau. 
            – Dabar tu skolinga man – mūsų informacija pas tave. 
            Aš papurčiau galvą: 
            – Aš, deja, nieko negirdėjau. 
            – Bet tu klauseisi ir, aš manau, taip sakai tik todėl, kad dabar pasišalintumei. 
            – Svarbiausia, kad dabar man labai įdomu ką jūs ten nušnekėjot… – aš norėjau atsistoti, bet jis, vos man pakilus nuo suolelio, linktelėjo į priekį, padėjo savo rankas ant mano pečių ir prispaudė su tokia jėga, kad aš vėl atsisėdau. 
            – Mes siūlom tau padėti mums vienam reikale ir, jei tau pavyks, aš tau mokėsiu, o jei nepavyks – tu man. 
            – Aš nepageidauju jūsų nešvarių pinigų, o mokėti neturiu kuo. 
            – Moteris vyrui visada turi kuo mokėti, – kreivai šyptelėdamas paprieštaravo nepažįstamasis. 
            – Labai logiška, bet iš manęs sunku to tikėtis! Prašau patraukti rankas! – ir jis jas iš tiesų patraukė. Aš neskubėdama atsikėliau, užsidėjau ant peties rankinuką ir nuėjau gatvės link. Bijojau atsisukti, kad jis nepersigalvotų. 
            Išėjau iš parko ir nuėjau šaligatviu palei tvorą. Jau norėjau džiaugtis, kad buvau veltui išsigandus, tik netikėtai sucypė stabdžiai. Vidinės nuojautos paskatinta aš neatsisukdama puoliau bėgti, bet po sekundės išgirdau manęs link artėjančius žingsnius. Mane pasivijo tuo momentu, kai buvau besukanti už kampo – keletas žingsnių buvo likę iki autobuso stotelės, kur gal buvo žmonių, kurie gal būtų mane išgelbėję… 
          Vyriškis sučiupo mane už dešinės rankos aukščiau alkūnės taip spausdamas, kad aš net aiktelėjau. Nedelsdamas nė akimirkos jis prisitraukė mane į savo glėbį ir norėjo apsisukt atgal link savo mašinėlės, bet aš pabandžiau priešintis. Iš dalies man tai pavyko. Jis, matyt, to nesitikėjo, tačiau sugebėjo manęs nepaleisti ir šoktelėjęs artyn dar žingsnį, vėl sučiupo į glėbį, bet dabar jau spausdamas lyg geležinėmis replėmis. Aš nebesipriešinau. 
            Netrukus mes jau buvom jo automobilyje. Jis atėmė iš manęs rankinuką, surado viduje dokumentų krepšelį ir garsiai perskaitė mano vardą bei pavardę. Grąžindamas viską, dar įdavė man į rankas fotoaparatą, raktą ir dvi korteles. Vienoje buvo adresas, o kitoje telefonas ir vardas. 
            – Turi nueiti šiuo adresu ir rasti tame bute, spintoje prie rašomojo stalo ar stalo stalčiuose mokslinio darbo konspektą ir jį perfotografuoti. Vienos juostos pakaks. Po to paskambinsi šiuo numeriu iš telefono automato ir pakviesi Edgarą. Tai būsiu aš. Aš atsiųsiu žmogų – jis iškeis juostą į tau priklausančius pinigus. Jei ne – tai aš vis tiek tave rasiu ir… Dar nesugalvojau, ką padarysiu. O dabar eik. Iki vakaro. 
            – O gal aš nemoku naudotis tokiu daiktu. 
            – Dabar tikrai supratau, kad bent jau panašiu tai tikrai moki. Vadinasi, ne bus sunku susigaudyti ir šitame. 
            – O jei atsiras šeimininkai? 
            – Šeimininkai? Ten gyvena vieniša ponia, o ir ji dabar Prahoj. 
            Aš išlipau iš automobilio ir nuėjau namų link. Kai ėjau per gatvę, jis privažiavo ir atidaręs langelį pratarė: 
            – Bet nesugalvok užmiršti. Ateisiu naktį… Arba dar blogiau! 
            Jis pats nuvažiavo, bet nors aš ir bandžiau “pašliaužioti” gatvėmis, man atrodė, kad mane kažkas seka. Todėl visgi labiau bijojau neiti duotu adresu negu eiti.

                            *  *  *

            Laiptinėje nedegė šviesos, bet rakto skylutę radau greitai. Spyna atsirakino lengvai, tik kai aš buvau beįeinanti pro duris, išėjo kaimynas. Jis mane matė, o aš neatsisukau. Įdomu, ką jis pagalvojo? 
            Pro svetainės langą matėsi medžiai šalia namo ir upė, o namai buvo tik kitame krante. Aš greit radau stalo stalčiuje reikalingą pluoštą popierių. Prieš fotografuodama padariau taktinį manevrą – nuėjau ir paleidau vonioje vandenį. Viena vonios siena rėmėsi į laiptinę, o tokiose voniose tekantis vanduo gerai girdisi už sienos. Perfotografavau – viskas tilpo į vieną juostą. Aš ją pakeičiau ir į fotoaparatą įdėjau naują tuščią juostą. Pilnąją juostą gražiai apvyniojau blizgančiu popierėliu ir įsidėjau į kišenę… Ir tuo metu suskambo durų skambutis. Aš delsiau. Skambutis suskambo dar kartą. Tyliai basa nuėjau į vonią ir užsukau vandenį. Grįžau prie durų ir neatidarydama jų, kiek galima labiau apsimesdama užkimusia paklausiau: 
            – Kas ten?.. – priedo dar kostelėjau, kad būtų įtikinamiau. 
            – Kaimynas. Norėjau skolą atiduoti. 
            – Labai dėkui, bet, atleiskite, aš dabar maudausi, o po to tuojau vėl išvažiuoju. Aš dar palauksiu, jūs saugokit… – norėjau sakyti pinigus, bet dingtelėjo mintis, kad tai gali būti ne tik pinigai. 
            – Na, ką gi, jei nenorit įsileisti, teks atidėti. Sudie. 
            – Laimingai. 
            Paklausiau. Jis lyg užtrenkė savo duris. Viską sudėjau į vietas, tyliai pravėriau laukujas duris. Lyg tuščia. 
            Ėjau atsargiai, nes laiptinės apačioje buvo absoliuti tamsa. Suskaičiavau paskutinius šešis laiptelius, žengiau vieną žingsnį ir ištiesiau ranką norėdama atidaryti duris… Vietoj durų užčiuopiau kažką minkšto… 
            – A! – išsprūdo negarsus šūktelėjimas. Aš atitraukiau ranką. 
            Tuomet tas kažkas sučiupo mane už pečių, prirėmė prie sienos ir, atrodo, apieškojo, ar aš neturiu ginklo. Aš norėjau ką nors pasakyti, bet niekaip nesugalvojau ką, todėl tylėjau, kol jis nenuėmė man nuo peties rankinuko. Tada surikau: 
            – Kas jūs tokie, ko jums reikia? – ir pabandžiau jį pastumti, bet jis atidavė dar kažkam mano rankinuką ir, suėmęs mane už pečių, šonu ėmė vesti lauk. Prie durų stovėjo “vežimėlis” – visureigė policijos mašina. Mane pasodino joje tarp dviejų vyriškių, apsivilkusių policininkų uniformomis. Anas atsisėdo priekyje, ir automobilis, vairuojamas dar vieno policininko, pajudėjo. 

             Aš įkišau ranką į kišenę ir aptikau, kad joje nėra kasetės su fotojuosta, rakto ir kortelės su telefono numeriu ir vardu. “Taip, – pagalvojau jausdama, kad imu drebėti, – įdomu, kas gi bus toliau?” 
            Jie atsivedė mane į kambarį, kuris, panašu, buvo skirtas tardytojui. 
            – Mes tave galim apkaltinti įsibrovimu į svetimą butą… 
            – Jūs galit! Nieko jūs negalit! – pasipiktinusi užsiplieskiau aš, o išgirdęs tuos žodžius vienas iš jų atsistojo, išsitraukė iš kišenės kumštį. Eidamas artyn jis su aiškiu pasitenkinimu paklausė: 
            – Nieko negalim? – Atgniaužė kumštį ir ėmė mėtyti į viršų mano fotojuostos kasetę. – Negalim? 
            Aš staigiai ištiesusi ranką pagavau kasetę ir abiem rankom prispaudžiau prie kūno (su mintimi giliai pasąmonėje: “o gal neatims…”). kažkas nusijuokė pamatęs ištįsusį apgauto policininko veidą, bet kiti du užlaužė man rankas ir kasetę atėmė, pasodino ant kėdės priešais stalą. Vienas iš jų atnešė mano rankinuką ir iškratė jo turinį ant stalo. Šalia padėjo raktą ir pono Edgaro kortelę. 
            Vyriausias iš jų priėjo prie stalo ir pradėjo po vieną apžiūrinėti daiktus ir dokumentus. Aš visai ramiai stebėjau tą procesą, bet, kai jis paėmė kortelę, mano širdis ėmė labai garsiai daužytis. Jis atsisuko: 
            – Kas jis? 
            – Aš apie jį daugiau nieko nežinau, – atsakiau aš, bet be reikalo, nes mano susijaudinimas labai atsispindėjo balse. 
            – O kas čia? – paklausė tas pats asmuo, pakėlęs rankoje fotojuostos kasetę. 
            Aš nemirksėdama žiūrėjau į jį ir tylėjau. 
           – Aš paklausiau, atrodo, tavęs? – ir dar po pauzės pakeltu balsu: – Atsakysi ar ne? 
            Man nesukrutėjo nė vienas raumuo, o policininkas ištiesė ranką su kasete link vieno iš pavaldinių ir pasakė: 
            – Į fotolaboratoriją. 
            Aš suklikau: 
            – Ne! – bet manęs niekas nepaklausė ir pasiėmė vizitinę to pono kortelę. 
            Vyresnysis garsiai perskaitė numerį ir vardą. Tada vienas iš jų lėtai atsistojo ir priėjęs pasakė vyresniajam į ausį: 
            – Bet gi šis telefonas …čio! – tiksliai pavardės aš neišgirdau. Tada vyresnysis pasakė gana džiugiu balsu: 
            – Duok telefoną, aš su juo pašnekėsiu! 
            – Oi ne! Tik ne tai! – Aš pašokau ir nuspaudžiau telefono svirteles, tačiau buvau atplėšta nuo telefono ir išvesta į areštinę. 
            Po keliolikos minučių durys atsidarė ir nematytas policininkas pakvietė mane eiti su juo. Jis nuvedė mane į policijos nuovados poilsio kambarį. Prie lango stovėjo į duris atsukęs nugarą, apsivilkęs juoda odine striuke vyriškis. Jis atsisuko tuoj po to, kai policininkas, uždaręs duris, paliko mus vienus. Aš pažinau poną Edgarą – toks vardas buvo užrašytas kortelėje su telefonu. Jis parodė ranka į sofą ir tarė: 
            – Prašau sėstis. 
            Aš atsisėdau ant sofos ir šalia pasidėjau savo lietpaltį. 
            – Tai kaip mokėsi skolas? – Jis nuėjo prie stalo kitame kambario gale. 
            – Nežinau, ko jūs iš manęs norite, aš jau sakiau, kad neturiu kuo mokėti. – Aš užsikėliau kojas ant sofos ir, apėmusi jas rankomis, susigūžiau. 
            Jis atsisuko, paėmė nuo kėdės mano rankinuką ir, atnešęs jį artyn, numetė prie mano kojų. 
            – Aš irgi sakiau, – sulig tais žodžiais jis savo rankas uždėjo man ant kelių. 
            Aš nustūmiau jo rankas ir tariau: 
            – Visiškai to nepageidauju! 
            – ,,Skola ne rona“, neužgyja… 
            – Na, kokios skolos?! Juk aš nieko iš jūsų nesiskolinau!.. 
            – Gerai, nebesiginčykim. Dabar tik pasakyk man, kur aš tave mačiau? 
            – Aš jūsų tikrai niekur nemačiau! – Dabar aš širdau, o jis buvo ramus. 
            – Gali būti ir taip. – Jis vis vaikščiojo, ir man rodėsi, kad jis nori kažką pasakyti ar padaryti, bet nesiryžta. 
            Tuo momentu atsidarė durys, ir, įkišęs galvą jaunas policininkas, pasakė: 
            – Sodų gatvėje tas automatas, iš kurio… – ir lėčiau, – buvo iškviesta policija… – Jis ištiesė ranką su besiriečiančiu popierėliu, bet, pamatęs ištįsusį pono Edgaro veidą, pridūrė: – Maniau, jums bus įdomu…

             – Nyk iš čia! Ir kad nekviestas nesirodytum, avigalvi!
            Policininkas greitai dingo už durų, o ponas Edgaras suglamžė gautą iš policininko popierėlį ir taikliai įmetė jį į toli prie lango stovinčią šiukšlių dėžę. 
            Suskambo telefonas. Vyriškis priėjo prie stalo ir, su dideliu nepasitenkinimu pakėlęs ragelį, prašneko: 
            – Klausau… Aš tau po to paskambinsiu… Ne tavo reikalas!.. – Jis skubiai padėjo ragelį, vėl pakėlė, susuko kelis skaičius ir paliepė: – Atsiųskit man vieną jūsų avigalvių, – ir numetė ragelį. 
            Netrukus įėjo tas pats “avigalvis”, ir ponas Edgaras jam pasakė: 
            – Pabūk su ja, o kai aš kieme pasignalizuosiu, atvesi ją prie mano mašinos. Žiūrėk, nepaleisk! – ir išėjo. 
            Mašina stovėjo visai prie pat laiptelių, ir mane taip greit į ją pasodino, kad aš net nespėjau pamatyti mašinos modelio. Kai atsisėdau, ponas Edgaras jau sėdėjo prie vairo. Jis dar paprašė policininko paduoti mano saugos diržo sagtį ir ją prisegė. 
            Mes pervažiavom bemaž pusę miesto, kol įsukom į erdvų kiemą. Įėjome į gana didelę, tamsią svetainę. Edgaras atsiliko ir uždegė mažą lempelę prie durų. Kambaryje stovėjo žemi minkšti baldai, apvalus stalelis stikliniu viršumi. Visos grindys buvo nutiestos storu minkštu kilimu. 
            – Gersi? – priėjęs prie gale kambario stovinčios sekcijos paklausė jis. 
            – Ko? – gana abejingai paklausiau aš. 
            – O ko tu norėtum? 
            – Vandens. – Aš atsisėdau ant sofos. 
            Vyriškis nuėjo į kitą kambarį ir grįžo su pilnomis taurėmis vandens. 
            – Nori įpilsiu apelsininio koncentrato?
           Aš gūžtelėjau pečiais. Jis išėmė iš stalčiaus blizgantį paketėlį, atplėšė ir įpylė po truputį į abi stiklines. Vanduo stiklinėse suputojo ir vos neišlipo per viršų. 
            Edgaras paėmė abi taures ir priėjęs pastatė vieną ant stalo. 
            – Prašau, – ir atsisėdo šalia, bet ne prie pat. Jis po truputį gurkšnojo, o pamatęs, kad aš vis dar neliečiu gėrimo, tarė: – Gerk, gi nieko nuodingo nepripyliau. 
            – Ačiū, – aš paėmiau taurę, o jis tuo metu savąją padėjo, atsistojo ir nuėjo į prieškambarį. Netrukus išgirdau telefono disko sukimosi garsą. Paragavau tuo metu gėrimo. Skanu. Išgėriau. O jis turbūt skambino tam žmogui, kuris ten būnant norėjo su Edgaru pašnekėti. Aš prisiminiau jo pokalbį su policininku. “Sodų gatvė… Ji taip toli nuo ponios mokslininkės buto! Vadinasi, ne kaimynas iškvietė tą prakeiktą policiją, o pono Edgaro palieptas žmogus. Gal net jis pats. Štai ko jis taip siuto ant to policininko!..” 
            Jis vis dar bandė kažkur prisiskambinti, kai aš pajutau, kad į gėrimą vis dėlto buvo kažko primaišyta. Pradėjo suktis galva ir aš atsirėmiau į sofos atlošą. Nepraėjus nė kelioms sekundėms supratau, kad tai buvo migdomieji, bet buvo per vėlu ko nors imtis, nes vaistai jau veikė. Tai priminė man ankstyvą vaikystę, kada kartą gydytoja neapsižiūrėjusi išrašė per stiprius vaistus. Kaip ir tada man keistai kraipėsi kambario vaizdas, o paskui ir visai atsijungė regėjimas ir vestibiuliarinis aparatas. Sąmonės aš nepraradau – vis dar girdėjau telefonu šnekančio vyriškio balsą, nors jis tai tolo, tai artėjo. Po to ėmė rodytis, kad aš skraidau, kažkur kylu, sukuosi, leidžiuosi ant kažko minkšto… kažkas vaikščiojo po kambarį ir šnekėjo, bet aš negirdėjau ką. Girdėjau tolimą šunų lojimą. Dar sode čiulbančius paukščius. “Sode čiulba paukščiai? Jau rytas?..” – taip pagalvojusi atsibudau.